sužinoti, ką dirbu? Dirbu su medžiu.
– Esate dailidė?
– Kartais būnu.
– Kartais, – pakartojo Sidnė ir atsilošė. Jai už nugaros pro langą buvo matyti į ryškiai mėlyną dangų šaunantys pastatai. – Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl Hovingtonų statybos įmonė sau atstovauti atsiuntė žmogų, kuris kartais būna
dailidė?
Kambarys kvepėjo citrinomis ir rozmarinais. Tas kvapas priminė, jog jis suplukęs ir ištroškęs, dėl to nekantravo ne mažiau už Sidnę.
– Galėčiau… jeigu jie būtų mane atsiuntę.
Jai prireikė trupučio laiko suvokti, kad jis ne tyčia elgiasi taip nesupratingai.
– Tai jūs ne iš Hovingtonų statybos įmonės?
– Ne. Aš esu Michailas Stanislaskis ir gyvenu viename iš jūsų namų. – Jis užsikėlė batuotą koją ant dulkėtais džinsais aptempto kelio. – Jeigu ketinate samdyti Hovingtonų įmonę, geriau apsigalvokite. Esu dirbęs pas juos ir žinau, kad jie darbus atlieka nekokybiškai, naudodami pigiausias medžiagas.
– Atsiprašau. – Sidnė stipriai spustelėjo vidinio ryšio mygtuką. – Džanina, ar ponas Stanislaskis prisistatė esąs iš Hovingtonų statybos įmonės?
– Ne, panele. Tik sakė, kad nori susitikti su jumis. Hovingtonas skambino prieš dešimt minučių, norėjo susitarti dėl kito laiko. Jeigu jūs…
– Nesvarbu. – Sidnė vėl atsilošė ir ėmė atidžiai apžiūrinėti vyrą, kuris jai šypsojosi. – Matyt, pasidariau klaidingas prielaidas.
– Jeigu norite pasakyti, kad suklydote, tai taip ir yra. Atėjau pasikalbėti apie daugiabutį Soho rajone.
Ją apėmė didžiulis noras delnais persibraukti per plaukus.
– Atėjote pasiskųsti kaip namo gyventojas?
– Atėjau su daugelio gyventojų skundais, – patikslino Michailas.
– Turėtumėte žinoti, kad tokiu atveju laikomasi tam tikros tvarkos.
Jis kilstelėjo juodą antakį.
– Jūs to pastato savininkė, tiesa?
– Taip, bet…
– Tada tai jūsų pareiga.
Sidnė sustingo.
– Aš puikiai žinau savo pareigas, pone Stanislaski. O dabar…
Jai atsistojus, Michailas taip pat atsistojo, bet nepasitraukė nė per žingsnį.
– Jūsų senelis kai ką pažadėjo. Jeigu gerbiate jo atminimą, privalote laikytis pažadų.
– Aš privalau tik vieną dalyką, – lediniu balsu pasakė ji, – tai vadovauti įmonei. – Dabar ji desperatiškai to mokėsi. – Galite perduoti kitiems gyventojams, kad Heivardų bendrovė ketina netrukus pasisamdyti statybų rangovą; mes puikiai suvokiame, jog daugelį iš mūsų namų reikia remontuoti ir renovuoti. Ateis ir butų Soho rajone eilė.
Nors ji aiškiai parodė, kad pokalbis baigtas, nepasikeitė nei Michailo balso tonas, nei stovėsena plačiai išskėstomis kojomis, tvirtai įsirėmus į
žemę.
– Mes pavargome laukti savo eilės. Norime gauti tai, kas buvo pažadėta, ir kuo greičiau.
– Jeigu atsiųsite man reikalavimų sąrašą…
– Mes jį turime.
Sidnė kietai sukando dantis.
– Tada šįvakar juos peržiūrėsiu.
– Reikalavimai – ne žmonės. Jūs kas mėnesį renkate nuomos mokestį, tačiau visai negalvojate apie žmones. – Jis įsirėmė rankomis į rašomąjį stalą ir pasilenkė į priekį. Sidnė pajuto pjuvenų ir prakaito dvelktelėjimą, kuris buvo keistai patrauklus. – Ar esate mačiusi pastatą ir žmones, kurie jame gyvena?
– Turiu ataskaitas.
– Ataskaitas. – Michailas nusikeikė – ne angliškai, bet Sidnė buvo tikra, kad tai keiksmažodis. – Jūs turite buhalterių ir advokatų, sėdite gražiame biure ir vartote popierius, – jis paniekinamai mostelėjo ranka, – tačiau pati nieko neišmanote, nes ne jums tenka šalti, kai neveikia šildymo sistema, ar kopti laiptais, kai sugenda liftas. Jums netenka nervintis, kai nebūna karšto vandens, arba dėl elektros laidų, kurie tokie seni, jog gali kilti gaisras.
Niekas niekada nebuvo taip su ja kalbėjęs. Niekas. Nuo emocijų antplūdžio širdis plakė taip greitai, kad Sidnė pamiršo, jog priešais stovi labai pavojingas vyras.
– Jūs klystate. Man labai rūpi visi šie dalykai. Pasirūpinsiu, jog viskas būtų kuo greičiau sutvarkyta.
Jo akys susiaurėjo ir žybtelėjo lyg pakelto kardo ašmenys.
– Tokius pažadus girdėjome ir anksčiau.
– Dabar žadu aš, o to dar nesate girdėję.
– Ir manote, kad turime jumis patikėti. Jumis, kuri per daug tingi arba tiesiog nedrįsta nueiti ir apžiūrėti savo nuosavybės.
Ji mirtinai išblyško. Tai buvo vienintelis išorinis įsiūčio ženklas.
– Šiandien man jau gana jūsų įžeidinėjimų, pone Stanislaski. Todėl dabar pats susiraskite duris išeiti arba aš iškviesiu apsaugą, kad padėtų jas surasti.
– Rasiu pats, – ramiu balsu pasakė jis. – Štai ką dar jums pasakysiu, panele Sidne Heivard: jeigu per dvi dienas nepradėsite vykdyti savo pažado, mes kreipsimės į pastatų priežiūros inspekciją ir į žiniasklaidą.
Sidnė palaukė, kol jis išdidžiai išeis, tada atsisėdo. Lėtai išsiėmė iš stalčiaus lapą rašomojo popieriaus ir sudraskė jį į skutelius. Pasižiūrėjo į dėmes, kurias ant stalo paliko jo platūs delnai, ir sudraskė dar vieną lapą. Šiek tiek aprimusi ji paspaudė vidinio ryšio mygtuką.
– Džanina, atnešk man visą medžiagą apie Soho projektą.
Po valandos Sidnė pastūmė dokumentus į šalį ir paskambino į dvi vietas. Pirmuoju skambučiu atšaukė vakarienę. Antrasis skambutis buvo Loidui Bingamui, senelio, o dabar jos padėjėjui, bendrovės viceprezidentui.
– Buvau jau beišeinąs, – pasakė Loidas įėjęs į Sidnės kabinetą. – Kuo galiu padėti?
Sidnė žvilgtelėjo į jį. Loidas buvo gražus ir ambicingas vyras, mėgstantis italų siuvėjus ir prancūzišką maistą. Dar nesulaukęs nė keturiasdešimties, buvo jau du kartus išsiskyręs ir mėgo lydėti aukštuomenės damas į vakarėlius. Jas traukė dailus blondinas ir jo elegantiškos manieros. Sidnė žinojo, kad jam teko ilgai ir sunkiai dirbti,
