rado su šiais drabužiais. Nebuvo nė ženklo, iš kur atvažiavote. Neabejoju, jūsų vyras daiktų jums tikrai turės. Abu galite sau tai leisti.
Ji žvelgė į kovingą vyro veidą ir mėgino sumesti ką nors triuškinančio, ką nors, kas priverstų jį krūptelėti, kaip nuo jo žodžių krūpčiojo ji. Pavargęs protas tylėjo. Ji geba būti žiauri ir kandi, žinojo tai ir iškreiptai didžiavosi. Na, bent jau nebuvo visiškai bejėgė. Bet šią akimirką jautėsi pernelyg išsekusi ir įsitempusi, kad rastų tinkamą atkirtį.
– Ačiū, – kvailai sumurmėjo atidarydama automobilio duris. Lauke lietus pylė kaip iš kibiro.
– Dar susitiksime, – tarė jis, apsisuko išvažiuoti ir nuo galvos iki kojų aptaškė ją purvu ir vandeniu. Paskutiniai jo žodžiai nemaloniai aidėjo ausyse, ir šią akimirką jai norėjosi sprukti.
Bet kur ji nubėgtų? Mylių mylias jie nesutiko nė vieno automobilio, neišvydo nė vieno namo; ji buvo vidury dykynės, ir lietus it mažyčiais ledo šratais kapojo jos odą. Turbūt ji bėgo tada, kai ją surado. Gal jau laikas liautis bėgus. Laikas pažvelgti į akis tiesai, kad ir kokia nemaloni ji būtų. Ji pajudėjo galinių namo durų link, vedama instinkto, apie kurį nesusimąstė, palenkusi galvą prieš smarkų lietų. Palindusi po siauru priebučio stogeliu stuktelėjo belstuką. Jokio atsakymo. Pabeldė vėl, šįkart smarkiau. Visos dienos įtampa, šlapi drabužiai ir galvos skausmas – viskas kartu ją siutino, vertė pykti ant likimo ir sutuoktinio, per kurį dabar buvo tokioje apgailėtinoje situacijoje. Žvelgė į lietaus merkiamą peizažą ir gundėsi apsisukti ir pradingti liūtyje visiems laikams. Baimė ir nerimas ją užvaldę, skaudžiai pagalvojo. Jautėsi kaip kvailė apsisukdama ir belsdama paskutinį kartą. Velniop, – sumurmėjo, pati atidarė duris ir klupinėdama įėjo vidun.
Prireikė kiek laiko, kad susiorientuotų. Viduje buvo šilta ir tamsu, oras dvelkė citrinų aliejumi ir medžio dūmais, ir tylą trikdė tik aukšto laikrodžio, puošiančio akmenimis grįstą koridorių, tiksėjimas. Jos aukštakulniai buvo permirkę ir slidūs, tad su palengvėjimu juos nusispyrė ir basomis šlapiomis kojomis leidosi toliau keistuoju koridoriumi. Tai, kad visiškai nieko neatpažino, turėjo ją trikdyti. Jie sakė čia esant jos namus – ir nebuvo kito pasirinkimo, tik patikėti jų žodžiais. Kol kas troško tik vieno – surasti šiltą vietelę prisėsti.
Tokią surado koridoriaus gale – šiltą, jaukią svetainę, kur kūrenosi ir spragsėdamas nuostabias šilumos bangas leido akmeninis židinys. Žmonių nesimatė, ir ji pirmąsyk nusprendė parodyti, kad ji čia.
– Sveiki! – šūktelėjo, iš pradžių tyliai. Tada įsidrąsino ir šūktelėjo garsiau. – Ar yra kas namie?
Atsakymo nebuvo, tik ugnis šnypštė ir pokšėjo. Atsidususi ji nugrimzdo į vieną minkštų fotelių priešais ugnį ir atidžiai apsidairė.
Niekada anksčiau čia nesu buvusi, – skeptiškai pagalvojo. Nes jeigu būtų buvusi, kaip to neprisimintų, kaip būtų galėjusi visa tai palikti? Net ir už lango niauriai merkiant lietui, čia buvo gražiausias kada nors jos matytas kambarys. Sienos buvo apmuštos senomis, sodrios spalvos ąžuolo plokštėmis, lubos žemos, teikiančios jaukumo, aplink pilna lentynų su knygomis. Baldai buvo seni, nuostabus antikvaro ir patogaus minkštumo derinys. Ant sulankstomo stalo dešinėje stovėjo kiniško porceliano dubuo su šviežiomis gėlėmis, kitapus kambario puikavosi senovinė Čipendeilio stiliaus komoda. Ji pajuto graužiant pavydą. Ir staiga suvokė, kad pavydėti nėra reikalo.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
