style="font-size:15px;"> Duryse sugirgždėjo raktas. Moteris staiga išsitiesė, visas kūnas įsitempė. Dar kartą nusivalė veidą ir kovingai pakėlė smakrą. Nors akys paraudusios, marškinėliai drėgni nuo ašarų, ji ryžtingai nusimetė pažeidžiamumo skraistę. Čeisui moteris priminė mūšiui pasirengusį, bet mirtinai išsigandusį karį.
Durys atsidarė. Įėjo vyras pilku kostiumu, be kaklaryšio, rimtai nusiteikęs. Atitraukė kėdę. Čeisas krūptelėjo išgirdęs, kaip garsiai kėdės kojos brūkštelėjo per grindis. Suprato, kad kitame kambaryje yra mikrofonas, o garsas sklinda iš nedidelio garsiakalbio prie lango.
– Panele Vud, – tarė vyriškis. – Atleiskite, kad teko ilgai laukti. Aš – leitenantas Merifildas iš valstijos policijos. – Jis ištiesė ranką ir nusišypsojo. Ta šypsena daug ką pasakė: „Aš tavo bičiulis. Geriausias draugas. Atėjau tau padėti.“
Padvejojusi moteris paspaudė ištiestą ranką.
Leitenantas Merifildas atsisėdo ant kėdės ir pasižiūrėjo į ją ilgu, užjaučiamu žvilgsniu.
– Jūs tikriausiai pervargusi, – lyg geriausias draugas tarė jis. – Ar jums patogu? Ar galime pradėti pokalbį?
Ji linktelėjo.
– Ar jums perskaitė jūsų teises?
Ji vėl linktelėjo.
– Kaip suprantu, atsisakėte advokato?
– Aš neturiu advokato, – pasakė ji.
Tokio balso Čeisas nesitikėjo. Jis buvo švelnus ir duslus. Mieguistas ir širdį veriantis iš sielvarto.
– Galime skirti advokatą, jei norite, – pasiūlė Merifildas. – Tai šiek tiek užtruktų, taigi turėtumėte dar truputėlį kantriai palaukti.
– Dėkoju, nereikia. Aš tik noriu papasakoti, kas nutiko…
Leitenantas patenkintas šyptelėjo.
– Ką gi, – tęsė jis. – Pradėkime. – Jis padėjo magnetofoną ant stalo ir nuspaudė mygtuką. – Pasakykite savo vardą, pavardę, adresą ir darbovietę.
Moteris giliai įkvėpė, tarsi kaupdama drąsą.
– Mano vardas Miranda Vud. Gyvenu Gluosnių gatvėje, aštuonioliktame name. Dirbau teksto redaktore „Salos šauklyje“.
– Pono Tremeino laikraštyje?
– Taip.
– Pakalbėkime apie praėjusią naktį. Papasakokite, kas nutiko. Visus įvykius iki pat pono Ričardo Tremeino mirties.
Čeisas priblokštas nutirpo. Iki pono Ričardo Tremeino mirties. Jis prigludo prie šalto stiklo ir įsmeigė akis į Mirandos Vud veidą. Nekaltumas. Švelnumas. Štai ką jis jame įžiūrėjo. Kokią mielą kaukę ji dėvėjo, kaip puikiai mokėjo slėpti tikruosius jausmus.
„Mano brolio meilužė“,– staiga suprato jis.
„Mano brolio žudikė.“
Pašiurpęs klausėsi jos prisipažinimo.
– Panele Vud, prisiminkite kelių mėnesių įvykius. Kai pirmą kartą sutikote poną Tremeiną. Papasakokite apie jųdviejų santykius.
Miranda žiūrėjo į savo sunertas rankas ant įprasto bjauraus stalo, kokių pilna įvairiose įstaigose. Pastebėjo išraižytus J.M.K. inicialus. Susimąstė, kieno jie galėjo būti. Gal susiklosčius panašioms aplinkybėms čia sėdėjo jis arba ji, taip pat nekalti? Staiga pajuto artimą ryšį su nežinomu pirmtaku, kuris kovojo ant tos pačios karštos kėdės už brangų gyvenimą.
– Panele Vud, prašau atsakyti į klausimą.
Ji pakėlė akis į leitenantą Merifildą. Besišypsantis naikintojas.
– Atleiskite, – tarė ji. – Negirdėjau jūsų klausimo.
– Apie poną Tremeiną. Kaip su juo susipažinote?
– Laikraštyje. Prieš metus pradėjau ten dirbti. Susipažinome darbo metu.
– Ir?
– Ir… – Ji giliai įkvėpė. – Pradėjome susitikinėti.
– Kuris iš jūsų rodė iniciatyvą?
– Jis. Pradėjo kviesti mane priešpiečių. Sakydavo, tik darbo reikalais. Pasikalbėti apie laikraštį. Apie jo pasikeitimus.
– Argi ne keista, kai leidėjas taip artimai bendrauja su teksto redaktore?
– Gal didmiesčio laikraštyje ir būtų keista, bet „Šauklys“ – tik mažo miestelio laikraštėlis. Visi darbuotojai atlieka pačius įvairiausius darbus.
– Vadinasi, darbo metu artimiau susipažinote su ponu Tremeinu.
– Taip.
– O kada pradėjote su juo miegoti?
Klausimas jai nuskambėjo tarsi antausis. Moteris išsitiesė.
– Nieko panašaus nebuvo!
– Jūs su juo nemiegojote?
– Ne… tai yra, taip, bet tik po keleto mėnesių. Tai nereiškia, kad nuėjome kartu papietauti ir iš karto sukritome į lovą!
– Aišku. Vadinasi, viskas buvo… hm, romantiškiau. Ar tai norite pasakyti?
Ji sunkiai nurijo seiles. Tylėdama linktelėjo. Nauja frazė nuskambėjo kvailai. Romantiškiau. Dabar išgirdusi šį žodį, ištartą šaltame tuščiame kambaryje, suprato, kaip visa tai buvo kvaila. Visas pražūtingas romanas.
– Maniau, kad myliu jį, – sušnibždėjo Miranda.
– Ką sakote, panele Vud?
Ji ištarė garsiau:
– Maniau, kad jį myliu. Nebūčiau su juo miegojusi, jei nebūčiau mylėjusi. Man neįdomūs vienos nakties nuotykiai. Net meilės romanų neužmezgu.
– Šį kartą užmezgėte.
– Ričardas buvo kitoks.
– Kitoks nei kas?
– Nei kiti vyrai! Jis ne iš tų, kurie domisi vien automobiliais ir futbolu. Jam rūpėjo tie patys dalykai kaip ir man. Pavyzdžiui, sala. Paskaitykite jo straipsnius – suprasite, kaip jis mylėjo šią vietą. Mes valandų valandas apie tai kalbėdavomės! Ir tai atrodė pats natūraliausias dalykas pasaulyje… – pasakė ji ir suvirpėjusi iš sielvarto nuleido akis. Tada tyliai tarė: – Maniau, kad jis kitoks. Bent jau toks atrodė…
– Be to, jis buvo vedęs. Juk tai žinojote?
Ji susikūprino.
– Taip.
