darbo skelbimus „Seattle Times“ Džesė siurbtelėjo gurkšnelį latės. Iš tikrųjų tai ji neieškojo darbo. To, ką būtų norėjusi dirbti, nemokėjo, o tai, ką mokėjo, buvo nė kiek ne geriau nei jos menkai apmokamas darbas kepykloje. Tai kam ieškoti kito.
– Kas nors turėtų pakeisti mano nuomonę, – sumurmėjo pati sau suvokdama, kad laikydama save nevykėle nepataisys padėties. Nė kiek ne geriau, jeigu jausis užspeista į kampą. Tačiau vis tiek jautėsi esanti į kampą užspeista nevykėlė, o tai kėlė grėsmę.
Prisiminė paskutinį kivirčą su Nikole, nors ginčai su ja buvo įprastas dalykas. Gal viskas dėl to, kad ji gyvenime neturi aiškios krypties. Jai dvidešimt dveji. Ar neturėtų turėti tikslų? Planų? Kaip sakoma, ji tiesiog plaukia pasroviui ir laukia, kad kas nors nutiks. Jeigu nebūtų metusi koledžo, būtų jau baigusi jį. Bet ištempė tik dvi savaites.
Sulanksčiusi laikraštį Džesė atsilošė kėdėje ir pamėgino įkvėpti sau troškimą ką nors veikti. Nebenorėjo plaukti pasroviui. Tai ne į sveikatą, nuo dykinėjimo ji darėsi irzli.
Gurkštelėjusi latės Džesė ėmė svarstyti savo galimybes. Nespėjus jai nieko sugalvoti, į „Starbucks“ kavinę įėjo vaikinas.
Džesė, beveik nuolatinė šios kavinės lankytoja, to vaikino anksčiau nebuvo mačiusi. Jis buvo aukštas ir atrodė malonus, nors netvarkingas. Plaukai apkirpti taip, kad neduok Dieve, o akiniai storais stiklais rėkte rėkė, kad jų savininkas – kompiuterių fanatikas. Jo languoti trumparankoviai marškinėliai buvo aiškiai per dideli – Džesė vos nepaspringo kava pamačiusi kišenėlėje patį tikriausią rašiklių dėklą. Blogiausia, kad jo džinsai buvo per trumpi, o avėjo jis apkiautėlių mėgstamus teniso batelius ir baltas puskojines. Vargšas vaikinas… atrodė aprengtas motinos, kuriai visai nerūpi sūnus.
Džesė jau ketino toliau skaityti laikraštį, kai pastebėjo, kad vaikinas atlošia pečius tarsi ruoštųsi kažkokiam ryžtingam žingsniui. To visai nereikėjo norint vien kavos užsisakyti.
Pasisukusi ji pastebėjo toliau palei sieną sėdinčias dvi merginas. Jos buvo jaunos ir labai dailios… iš tų, kurios atrodo kaip modeliai ir susitikinėja su roko žvaigždėmis. „To negali būti, – išsigandusi pagalvojo Džesė. – Neik prie jų.“ Negana to, kad merginos aiškiai ne jo lygio, jos atrodė esančios iš kito pasaulio.
Džesė niekada nesakydavo „katastrofa“, bet dabar kaip tik šis žodis atėjo į galvą. Vaikinas ėjo link jų, jo rankos truputį virpėjo. Žvilgsnis buvo nukreiptas į brunetę, sėdinčią kairėje. Džesė jautė, kad tuoj įvyks tikra katastrofa. Ji turbūt galėjo išeiti ir nematyti, kaip vaikinas žlunga. Bet nepajėgė atsistoti ir nešdintis iš čia, todėl susmuko kėdėje laukdama jo pražūties.
– Hm, tu Endžė? Sveika. Aš Matijus. Matas. Praėjusią savaitę mačiau tave per fotosesiją studentų miestelyje. Aš beveik atsitrenkiau į tave.
Džesei toptelėjo, kad jo balsas žemas ir galėtų būti netgi seksualus. Jeigu tik jis taip nevapėtų. Atrodė labai nedrąsus.
Vaikinui kalbant Endžė mandagiai klausėsi, bet jos draugė suirzusi išsiviepė.
– Kalbi apie kompaniją „Microsoft“? – paklausė Endžė. – Ten buvo smagu.
– Tu atrodei nuostabiai, – vebleno Matas, – taip apšviesta ir visa kita, pamaniau, gal norėtum kartu išgerti kavos ar panašiai, nors nebūtinai kavos, galėtume, hm, pasivaikščioti arba, hm, tiesiog nežinau…
„Atsikvėpk!“ Džesė troško, kad jis nutiltų, o tada suskirstytų savo tiradą į sakinius. Išties keista, bet Endžė žavingai nusišypsojo. Nejaugi tas apkiautėlis tuoj prisišnekins merginą?
Bet Matas nematė nieko aplinkui ir varė toliau:
– Gal šiaip ką nors nuveiktume. Gal turi kokį mėgstamą užsiėmimą, augini naminį gyvūnėlį, tarkim, šunį, nes man labai patinka šunys. Ar žinai, kad mūsų miesto gyventojai laiko daugiau kačių nei šunų, nors tai tikra kvailystė, nes kam gali patikti katės, ar ne? Aš joms alergiškas, o juk katės nieko daugiau neveikia, tik šeriasi.
Džesė susiraukė pamačiusi, kaip Endžės veidas įsitempė, o jos draugės persikreipė.
– Ką čia mali? – sustabdė jį Endžė ir atsistojusi piktai dėbtelėjo į vargšą drebantį Matą. – Mano draugei vakar teko užmigdyti savo katytę. Kaip gali taip kalbėti? Palik mus ramybėje. Nešdinkis!
Matas spoksojo į ją išpūtęs akis ir baisiausiai sutrikęs. Jis išsižiojo, tada vėl užsičiaupė. Gavęs atkirtį kažkaip susmuko ir apsisukęs išėjo iš kavinės.
Džesė nulydėjo jį žvilgsniu. Liūdnai pagalvojo, kad nedaug trūko ir būtų prisišnekinęs tą merginą. Nereikėjo jam užsiminti apie kates. Iš tikrųjų tai jis čia nekaltas. Nors koks dabar skirtumas?
Pažvelgusi pro langą pamatė jį stovintį prie durų. Atrodė suglumęs, lyg nesupratęs, kas čia nutiko. O dėl Endžės… jai tikrai buvo kilęs noras žvilgtelėti, kas slypi po šio liūdno vaikino išoriniu kiautu. Jeigu tik jis būtų kiek anksčiau nutilęs. Ir vilkėtų geresniais drabužiais. Kitaip sakant, jam praverstų iš esmės pakeisti išvaizdą.
Kol ji žiūrėjo, Matas lėtai papurtė galvą, lyg pripažindamas pralaimėjimą. Džesė suprato, ką jis galvoja: kad gyvenimas niekada nepasikeis, kad jis niekada neturės merginos. Jautėsi užspeistas į kampą – kaip ir ji. Tik jo bėdų buvo galima daug lengviau atsikratyti.
Nieko negalvodama Džesė pašoko, išmetė į šiukšlių dėžę tuščią kavos puodelį ir išbėgo laukan. Pamatė, kaip Matas tolsta gatve.
– Palauk! – šūktelėjo ji.
Jis neatsisuko. Turbūt nesitikėjo, kad ji kreipiasi į jį.
– Matai, palauk!
Jis sustojo, pažvelgė per petį atgal ir susiraukė. Džesė bėgo prie jo.
– Sveikas, – tarė ji nežinodama, ką darys toliau. – Kaip laikaisi?
– Ar aš tave pažįstu?
– Nelabai. Aš tiesiog, hm… – Dabar jau Džesė užsikirto. – Mačiau, kas atsitiko. Kalbu apie tą košmarą.
Matas susikišo rankas į džinsų kišenes ir nuleido galvą.
– Dėkoju už pokalbio vertinimą, – pasakė ir nužingsniavo.
Džesė nusekė iš paskos.
– Aš ne tai norėjau pasakyti. Akivaizdu, kad tau prastai sekasi su moterimis.
Jis išraudo.
– Padrąsinai. O tu kuo užsiimi? Sekioji paskui žmones ir badai pirštu į jų trūkumus? Aš pats žinau, kas blogai.
– Nesekioju. Galėčiau tau padėti.
Džesė nesuprato, kodėl taip kalba, bet tą pačią akimirką, kai ištarė šiuos žodžius, pajuto, kad tai tiesa.
Jis šiek tiek sulėtino žingsnį.
