bendro naudojimo prieplaukos. Nuomojamos valtys rikiavosi pirmoje eilėje prie stabilios prieplaukos, esančios arčiausiai kontoros.
Evė atrakino vartus ir jie žengė ant plūduriuojančios prieplaukos, kuri švelniai suposi ant vandens. Ji tylėdama vedė Robertą pro valčių eiles, rodydama, kurios vietos laisvos. Galiausiai paklausė:
– Kokio dydžio jūsų kateris?
Robertas dar sykį žaibiškai apsisprendė.
– Ketinu pirkti mažą. Greitaeigį katerį, ne didžiulį motorlaivį. Ar galite rekomenduoti gerą vietinį pardavėją?
Evė vėl nužvelgė jį iš padilbų, bet žvaliu tonu ištarė:
– Miestelyje yra keletas valčių pardavėjų. Nebus sunku rasti, ko norite. – Tada ji pasuko atgal į kontorą, tvirtai ir grakščiai žingsniuodama šokčiojančia prieplauka.
Robertas nusekė iš paskos, gėrėdamasis vaizdu nė kiek ne mažiau nei anksčiau. Ji greičiausiai mano jo atsikračiusi, bet to tikrai nebus. Robertą apėmęs pyktis pramaišiui su nekantrumu virto kunkuliuojančia agresija, kuri labiau nei bet kada sužadino budrumą ir nervus. Evė sumokės už tai, kad vogė iš jo, ir sumokės įvairiais būdais.
– Ar pavakarieniautumėte su manimi šįvakar? – paklausė Robertas, nutaisęs abejingą toną. Evė sustojo kaip įbesta ir jis atsitrenkė į ją. Robertas galėjo sustoti anksčiau, tačiau tyčia leido sau įsirėžti į Evę. Ji susvirduliavo netekusi pusiausvyros, Robertas sugriebė ją už juosmens ir atrėmė nugara į save, kol Evė atgaus savitvardą. Jis pajuto ją nukrėtusį šiurpą ir mėgavosi Evės šiluma ir gundančiu kūnu, kurį jautė delnais, šlaunimis, strėnomis ir pilvu. – Atsiprašau, – smagiai pratarė jis. – Nežinojau, kad vakarienė su manimi jus taip išgąsdins.
Evė turėjo apsispręsti, kaip elgtis. Galėjo išsprūsti iš subtiliai erotiško jo glėbio. Arba sutikti su pasiūlymu ir atsigręžti į jį. Turėjo skubiai patikinti, kad kvietimas jos visai neišgąsdino ir, tai įrodydama, jį priimti. Bet ji nepadarė nieko panašaus. Tik stovėjo sukrėsta, tarsi paralyžiuota jo rankų ant savo juosmens. Užsitęsusi tyla ėmė nervinti. Evė vėl sudrebėjo, jausmingas judesys privertė jį stipriau sugniaužti rankas, o vyrišką pasididžiavimą – įsitempti ir pakilti. Kodėl ji nejuda ir nieko nesako?
– Eve? – sumurmėjo Robertas.
– Ne, – nukirto Evė, jos balsas gergždė labiau nei įprastai. Ji išsivadavo iš Roberto rankų. – Atleiskite, bet negaliu su jumis pavakarieniauti.
Į prieplauką lėtai įplaukė valtis, Robertas stebėjo, kaip Evė pasuko auksaplaukę galvą, o atpažinus klientą veidą nutvieskė šypsena. Roberto krūtinę pervėrė aitrus įtūžis, kad ji taip lengvai šypsosi kitiems, o į jį vargiai žvilgteli.
Evė pakėlė ranką pamoti, Robertas sukrėstas įsistebeilijo į dailią jos plaštaką.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
