mišinio, kuris prieš akimirką ėmė tekėti jos gyslomis. Negalėjo kovoti su karščio bangomis, kurios, rodėsi, užliejo ją iki nervų galiukų. Beprotiškos sumaišties. Triuškinamos nevilties.
Grantas kažkur dingo, tačiau Izabela žinojo, kad jis išėjo tik tam, kad pasikviestų vieną iš klubo tvarkdarių. Jis grįš bet kurią akimirką, ir įsibrovėlis atsidurs gatvėje ant savo arogantiškos sėdynės. Ir jai tikrai bus smagu į tai pasižiūrėti.
– Žinoma, kad aš tavęs nepažįstu, – pratrūko Izabela.
– Priešingai, – suurzgė jis, o akyse užsidegė keista liepsna, – tu mane pažįsti labai gerai.
Tikrumas, su kuriuo jis tai pasakė, suvirpino širdį. Jis – tikras beprotis. Žavus, tačiau vis tiek beprotis.
– Neturiu supratimo, kodėl taip manai.
– Nes, – atsakė jis sunkiai slėpdamas pyktį, – tu esi mano žmona.
Antras skyrius
Izabela žiūrėjo į jį prasižiojusi. Atrodė kaip į krantą išmesta žuvis. Geriau apibūdinti ir neišeitų. Jei nebūtų žinojęs tiesos, Adanas tikrai būtų pamanęs, kad ji sukrėsta. Jis vyptelėjo. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad Izabela Maro yra tokia puiki aktorė? Niekada nenumanė, kad ši moteris turi tokių gabumų, antraip būtų kreipęs į tai daugiau dėmesio.
Nes, akivaizdu, ji visiškai jį apkvailino. Kaip ir visus kitus.
Ir jis tikrai sužinos kodėl.
Izabela veikė ne viena, Adanas buvo tikras. Ar ji turėjo meilužį, kuris padėjo jai pasprukti?
Ši mintis buvo tarsi dūris aštriu peiliu į krūtinę.
Kokia ji šalta ir žiauri moteris. Izabela atsisakė savo sūnaus, visai dar kūdikio, paliko jį augti be motinos. Ši moteris labiau rūpinosi savimi negu Rafiku.
Adanas negalėjo jos už tai pakęsti.
Ir jam nepatiko, kaip žiūrint į šią moterį, užverda kraujas. Taip, tai buvo pyktis, bet ne tik. Jis įdėmiai tyrinėjo vos pridengtą jos kūną. Izabela vilkėjo raudoną bikinį ir užsimetusi atogrąžų motyvais papuoštą sarongą, surišamą vienoje pusėje ant klubų. Jos speneliai styrojo per ploną bikinio liemenėlės audinį ir traukė jo dėmesį. Adanas atminė, nors viso to nenorėjo, jos nuostabias kreminės spalvos krūtis, dideles rausvas areoles ir spenelių pumpurus. Atminė ir tai, kaip ji drovėjosi, kai jie pirmą kartą mylėjosi, kaip vėliau greitai prie jo prisitaikė, kaip visą nepakartojamai aistringą mėnesį kiekvieną naktį laukė jo lovoje.
Vėliau Adanas nebegrįždavo pas Izabelą į lovą, nes ji pastojo. Jis mielai būtų to nedaręs, tačiau ji jautėsi taip blogai, kad nebuvo jokių minčių apie mylėjimąsi.
– Tavo žmona? – Izabela ryžtingai papurtė galvą. – Tu klysti.
Už nugaros Adanas išgirdo artėjančius sunkius žingsnius.
O po akimirkos į kambarėlį įėjo vyras, kurį Izabela pavadino Grantu, – vyras, kurio akyse švietė beveik neslepiama simpatija Izabelai, o kartu su juo – milžiniškas iš Samoa kilęs žaliūkas.
– Dar kartą paprašysiu jūsų išeiti, – tarė Grantas. – Makuna jus palydės.
Adanas abejingai pažvelgė į jį. Lauke jo laukė šešių vyrų apsaugos komanda. Ne todėl, kad jis tikėjosi kokių nors problemų, bet todėl, kad buvo valstybės galva ir niekur nevykdavo be apsaugos. Pakaktų vieno ženklo, ir jie šturmuotų šią vietą apnuogintais ginklais.
Adanas to visai nenorėjo, tačiau neketino iš čia išeiti be Izabelos. Be savo žmonos.
– Viskas gerai, Grantai, – Adanas išgirdo už jo stovinčios Izabelos balsą. – Pasikalbėsiu su juo kelias minutes.
Grantas atrodė sumišęs. Tačiau po akimirkos linktelėjo galva ir patapšnojo Makunos ranką. Tada jie abu išėjo, o Adanas ir vėl liko vienas su Izabela.
– Protingas sprendimas, – tarė jis.
Izabela susmuko į kėdę, kurioje sėdėjo prieš tai. Pirštai, kuriais nusibraukė nuo veido savo maištaujančius plaukus, virpėjo. Į jį sutrikusios žvelgė jos gausiai išdažytos akys.
– Kodėl tu manai, kad esu tavo žmona? Aš niekada nebuvau ištekėjusi.
Pyktis draskė jį savo aštriais nagais.
– Gali neigti, kiek tik nori, tačiau tai nieko nepakeis.
Įdėmiai žvelgdama į Adaną Izabela suraukė antakius.
– Nežinau, kodėl tu man tai pasakoji ar kodėl manai, kad esu tavo žmona. Niekada nesu tavęs sutikusi. Aš net nežinau tavo vardo.
Adanas nė sekundei tuo nepatikėjo.
– Adanas, – tarė jis, nes ginčytis dėl to būtų buvę bergždžia, kai ji ir toliau primygtinai laikėsi savo prasimanytos istorijos.
– Adanas, – pakartojo ji. – Palikau Džafarą labai seniai. Manau, prisiminčiau, jog turiu vyrą.
– Neketinu su tavimi žaisti šio žaidimo, Izabela, – suurzgė Adanas. – Ar tikrai manai, kad patikėsiu, jog nieko neprisimeni? Negi manai, kad aš toks kvailas?
Izabela piktai pašnairavo į jį.
– Niekada to nesakiau. Tik tai, kad tavęs nepažįstu. Manau, kad tu mane su kažkuo painioji. Šiame versle tai būtų ne pirmas kartas, kai vyras bando su manimi suartėti. Išgirsta, kaip aš dainuoju, ir ima manyti, kad gali lengvai mane pakabinti. Tačiau to nebus, aišku?
Adanas užsimanė gerai ją papurtyti.
– Tu esi Izabela Maro, Hasano Maro ir amerikietės Betės Tailer, dukra. Beveik prieš trejus metus mes susituokėme. Prieš dvejus metus tu išėjai į dykumą ir nuo to laiko tavęs niekas nematė.
Jis negalėjo prisiversti priminti jai apie Rafiką, tik ne dabar, kai ji akivaizdžiai bando jį apkvailinti meluodama.
Izabela mirktelėjo, jos veide nebuvo matyti jokių emocijų, tarsi ji nieko neprisimintų.
Po akimirkos ji papurtė galvą.
– Ne, aš…
– Kas? – paragino Adanas, kai ji nutilo.
Prieš pradėdama kalbėti, Izabela nurijo sunkų gumulą.
– Man atsitiko nelaimė, tas tiesa. Tačiau po jos iki galo nepasveikau. – Ji pirštais perbraukė lūpas. Adanas pastebėjo, kaip jie virpa. – Yra dalykų, kurių gerai neprisimenu, bet… – Ji papurtė galvą. – Ne, kas nors būtų man apie tai pasakęs.
Staiga Adanas sustingo.
– Kas nors? Kas galėtų tau tai papasakoti, Izabela? Kas žino, kad tu esi čia?
Izabela
