išlaidas papildomą sumą ir manau, jog turėdamas jųdviejų parengtą projektą vis tiek uždirbsiu gražaus pinigėlio iš savo investicijų.
Išgirdus, kokias viltis į jos gebėjimus deda verslininkas, Tamerai pilve suplazdėjo drugeliai. Be to, ji negali užsiminti Viktorui, kad tėvas visai ne pensijoje. Visiems kitiems, išskyrus ją pačią, gydytojus ir slauges, tėvas išėjo į pensiją. O, kad tai iš tikrųjų būtų tiesa…
Tamera įsidarbino tėvo bendrovėje vos baigusi koledžą. Kaip ir jis pradėjo nuo žemiausio laiptelio, tačiau dabar, pasiekusi viršūnę, akimirksniu būtų atidavusi prestižines pareigas už tai, kad tėvas pasveiktų ir vėl galėtų dirbti.
Tamera nebyliai atsiduso ir prisivertė užmiršti iš praeities sugrįžusius jausmus. Susikaupusi ji laukė Kolo atsakymo. Kad ir kas tarp jųdviejų vyko praeity, galinga ir patraukli Kolo asmenybė ją suintrigavo. Jeigu ji matytų šį vyrą pirmą kartą, tikrai norėtų perkelti pažintį į asmeniškesnį lygmenį. Tai jau šį tą reiškia, nes pastaruoju metu jos nedomino vyrai. Tiesą sakant, jau ne vienus metus.
Ir kur prabėgo šitiek laiko? Matyt, nuplaukė kažkur kartu su jos neegzistuojančiu asmeniniu gyvenimu.
Ar ji tikrai virto viena iš tų trisdešimties su trupučiu moterų, kurios netenka vilties rasti laimę ir tikrąją meilę dėl vieno kartaus potyrio?
– Jeigu tai vienintelis būdas susitarti, aš irgi sutinku.
Tamera su palengvėjimu atsiduso, tačiau mintis apie darbą su Kolu gąsdino. Taip, ji troško šio užsakymo labiau už viską, bet vylėsi, kad jis priešinsis labiau.
Nejau jiems iš tikro pavyks apsimesti, kad tarp jųdviejų nieko nebuvo? Jų praeitis nesulaikomai įsibrovė į kabinetą, nors šaltas Kolo žvilgsnis ir laikysena privertė ją pasijusti kvailai. Regis, Tameros buvimas šalia, neveikia Kolo taip kaip jos.
Ar Viktoras irgi pajuto įtampą, ar jis pernelyg įsijautęs į savo naujausią sumanymą?
Ji sugebės dirbti kartu su Kolu, ramino save Tamera. Kitos išeities ji paprasčiausiai nematė.
Kad ir kas nutiktų, ji išliks profesionali, o praeitis turės pasilikti ten, kur ją palaidojo prieš vienuolika metų… drauge su savo širdimi.
– Puiku. – Viktoras stryktelėjo ant kojų. Tamera su Kolu pasekė jo pavyzdžiu. – Liepsiu surašyti sutartis ir nusiųsti į jūsų biurus. Tikiuosi gauti pasirašytus egzempliorius iki savaitės pabaigos, kad galėtume imtis darbo. Taip pat atsiųsiu išsamesnį sąrašą su savais reikalavimais ir idėjomis. Norėčiau, kad nesivaržytumėte, mąstytumėte nestandartiškai. Galite dirbti ne biure, o ten, kur kūrybinės mintys liejasi netrukdomos faksų, telefonų arba asistentų. Kurdami pasiduokite fantazijai!
Pasiduokite fantazijai? Ne jau, ačiū. Kartą bandžiau ir ką man tai davė? Sudaužytą širdį, štai ką.
Tamera paspaudė Viktorui ranką, čiupo už originalios rankinės ir pasuko prie durų. Susitikimas baigtas, nėra reikalo trintis čia ilgiau ir kankinti save gaiviu Kolo odekolono aromatu. Kita vertus, jai praverstų priprasti prie agonijos būsenos. Šis projektas truks mėnesius, ir Tamera įtarė, kad dabar iškentė tik menką dalelę to, kas jos laukia.
Sutramdžiusi beužplūstančius skaudžius prisiminimus, mergina stiklo liftu nusileido į Viktoro Losono naujausio biurų komplekso vestibiulį.
Dabar ji profesionalė, nebe ta dvidešimt dvejų metų jauna mergaitė, įsimylėjusi vyrą, kuris jai pažadėjo pakloti po kojom pasaulį, o paskui nieko nepaaiškinęs paliko. Tiesa, jis kažką numykė apie tai, kad dar per jaunas ir nenori taip anksti susižadėti, bet Tamera tuo nepatikėjo. Nutiko kažkas, kas privertė Kolą persigalvoti.
Kad ir kas tai buvo, jeigu jis nepakankamai stiprus, kad kovotų dėl jos ir jųdviejų jausmų, tada jai jo nereikia. Tiesiog Tamera nustebo, jog toks vyras kaip Kolas, kuris atrodė tvirtai laikąs gyvenimo vadžias savo rankose ir žinąs, ko siekia, meilėje pasirinko lengvesnį kelią.
O jeigu Kolas Markamas tikisi, kad ji liko ta pati nekalta mergaitė, jo laukia skaudus nusivylimas. Ji neturi laiko klajoti duobėtais atminties keliais. Dabar Tamera – bendrovės vadovė, be to, jai reikia pasirūpinti tėvu.
Ne, ji tikrai neturi laiko nė pagalvoti apie Kolą.
Tad kodėl nuo tos akimirkos, kai prasidėjo susitikimas, jos galvoje sukosi mintys vien apie jį?
– Užeik į mano kabinetą.
Kolas įsikišo savo išmanųjį iPhone švarko kišenėn ir grįžo į praėjimą, kuriuo mėgdavo žingsniuoti tarp masyvaus iš chromo ir stiklo pagaminto rašomojo stalo ir plačių langų, atsiveriančių į Majamio uostą su nesuskaičiuojamomis jachtomis palei krantinę.
Tamera Stivens.
Kada gi nurims toji širdperša? Praėjo šitiek metų, o kaltės lankas, spaudžiantis širdį, nė kiek neatlėgo. Kaip vadovaujant milijonines apyvartas uždirbančiai kompanijai, jam dar lieka laiko jaustis kaltam, kad įskaudino Tamerą? Taip, jis gyveno toliau ir nesidairė atgal. Tai nereiškė, jog jautėsi patenkintas savo elgesiu su žmogumi, kuris jam labai rūpėjo.
Bet numetęs bombą, kad dvi architektų firmos turės dirbti kartu, Viktoras Losonas tik dar labiau apsunkino kaltės naštą. Turės dirbti ne tik firmos – užsakovas konkrečiai paprašė, kad viešbutį kurorte projektuotų Tamera ir Kolas. Be jokių pagalbininkų. Be statybos inžinierių. Pačios bendrovių galvos.
Lemtis – kaip kaprizinga moteris.
– Kas nutiko?
Kolas nesiliovė žingsniavęs, netgi kai jo dvynys Zakas sustojo kitoje stalo pusėje.
– Laimėjome Losono projektą, – pranešė jam Kolas ir stabtelėjęs pažvelgė į uostą, trokšdamas dabar atsidurti ten, savo jachtoje.
– O kodėl toks surūgęs balselis? Nepatinka sudarinėti sandorius su didžiausiu verslo magnatu pasaulyje?
Kolas per petį dirstelėjo į brolį.
– Sarkazmas visai ne vietoje. Turėsime dirbti kartu su kita firma.
Tai atkreipė Zako dėmesį.
– Su kuo?
Vėl nusigręžęs į vandenis, Kolas pro sukąstus dantis iškošė:
– Su Stivensų grupe.
– Su Valteriu Stivensu? Tu gi nekenti to niekšo.
Per silpnai pasakyta. Kas galėtų nejausti neapykantos žmogui, kuris pagrasino sugriausiąs jam ateitį, nes Kolas pamilo jo dukrą?
– Viskas šiek tiek sudėtingiau, – atsiduso Kolas, apsisuko ir prisėdo ant palangės krašto. – Dėl kažkokių priežasčių Valteris šio projekto nesiėmė pats.
– Vadovauja Tamera.
Nors žodžiai nuskambėjo ne klausiamai, Kolas linktelėjo, o Zakas tyliai švilptelėjo.
– Gal nori, kad aš užsiimčiau projektavimu? – paklausė Zakas. – Galiu
