priėmė, malonumą, traukiantį artyn.
Jo šnerves užpildė sunkus aromatas – tamsių rožių, svaiginančių vyro jausmus. Kvepalai jai netiko. Bet ši moteris, išdabinta tradiciniais savo šalies vestuvių drabužiais, buvo visai kitokia nei ta, su kuria gana įdomiai apsižodžiavo prieš gerą mėnesį.
– Tavęs laukiau, – jos balse neišgirdo apmaudo, bet akys žvelgė įdėmiai, tarsi laukdamos pasiaiškinimo.
Vyro oda užkaito. Kaltė?
Džošui atvykus Gemilas nė necyptelėjo, kaip ir visi kiti puikiai žinojo, kad šis vyras gyvena pagal savas taisykles ir savo patogumui. Ir nė velnio nesirūpina, jei jo prioritetai kertasi su kažkieno kito.
Jam svarbiausia verslas – visada. Šį rytą sulaukė keleto skubių skambučių, prireikė veikti neatidėliojant, o štai vestuvės gali palaukti.
Vis dėlto matydamas jos akis Džošas pasijuto nepatogiai, lyg ją nuvylęs. Leila pažadino vaikystės prisiminimus, kai niekas, ką jis darydavo, neatitikdavo lūkesčių. Kietas kaip nagas tėvas be jokių skrupulų reikalavo savo paties klono. O motina… apie ją pagalvojus Džošą visada išpildavo šaltas prakaitas. Vyras nustūmė sunkius prisiminimus.
– Laukei lauke? Negalėjai laukti vėsoje? Atrodai… – jis pasilenkė arčiau, pastebėjo, kokia ji perbalusi, kaip nuo prakaito spindi kakta ir viršutinė lūpa, – nesveikuojanti.
Merginos šypsena išblėso, ji nuleido akis. Staiga karštis vyro viduje atslūgo.
– Mano patėvis pasirūpino, kad ceremonija vyktų čia, – ji mostelėjo į ištaigingą šilko baldakimą.
Džošas atplėšė akis nuo merginos. Pamatė vazas, primerktas sunkų kvapą skleidžiančių rožių, gėlių girliandas, prabangius rankomis austus kilimus ir tviskančius audeklus.
– Akivaizdu, kad jam nepriimtina mintis, jog mažiau yra geriau, – burbtelėjo Džošas.
Jo dėmesį patraukė prislopintas juokas, bet Leila jau buvo nusigręžusi ir klausėsi šiurkštaus patėvio įsakymo. Po plastančio šilko apdarais mergina buvo įsitempusi kaip styga. Ėjo pamažu, tarsi nenoriai.
Džošas stebėjo jų pokalbį. Vienas ryžtingas ir įsakinėjantis, kita nenatūraliai rami.
Jis pasišiaušė.
Žengė per kiemą prie savo pažadėtosios nuotakos. Dėl nesuprantamų priežasčių jo džiaugsmas dėl sėkmingo verslo sandėrio išblėso. Jautėsi keistai.
Vestuvės ėjo į pabaigą. Ceremonija buvo trumpa, dovanos prabangios ir puota didžiulė, bet Leila nepajėgė tuo mėgautis. Po ilgo badavimo vien užuodus gausų maistą darėsi bloga, o jeigu sujudėdavo kiek greičiau, kambarys imdavo suktis.
Teko gerokai pasistengti, kad nuslėptų susijaudinimą. Jau labai greitai ji paspruks iš patėvio namų. Bus žmona vyro, kuris neskriaus. Išsiveš ją iš čia ir domėsis tik Leilos paveldėtais naftos klodais. Jiedu suderės pakenčiamą sutartį – atskiras rezidencijas ir galiausiai taktiškas skyrybas. Džošui liks žemė, o ji galės laisvai…
– Leila, – ją užliejo sodrus balsas, atsigręžusi pamatė, kad vyras stebi ją tamsiomis akimis.
Ištiesė sunkią taurę.
Leila klusniai gurkštelėjo ir vos neužspringo stipriu tradiciniu gėrimu. Buvo kalbama, kad jis specialiai sukurtas sustiprinti fizinį potraukį ir pagerinti seksualinį pajėgumą.
Džošas kilstelėjo taurę, godžiai atsigėrė, minia pritariamai sukaukė. Kai vėl pažvelgė į nuotaką, tyrinėjo ją jau kitokiomis akimis. Po Leilos oda įsiplieskė ugnis. Atrodė, kad vyro akys glamonėja: glosto skruostą, stabteli ties lūpomis, leidžiasi kaklu žemyn.
Kažkas blykstelėjo Džošo akyse. Nekantrumas?
Staiga ji atsilošė, pirštais įsitvėrė krėslo turėklų ir suėmė save į rankas stengdamasi įveikti užliejusį nerimą.
– Tu graži nuotaka, Leila, – žodžiai banalūs, bet akys nuoširdžios ir šiltos.
– Dėkoju. O tu labai patrauklus jaunikis.
Leila nebuvo mačiusi, kad vyrui šitaip tiktų kostiumas: toks elegantiškas, o dar su grobuoniškos jėgos gaidele.
Džošas nusišypsojo. Po akimirkos erdvę tarp jų užpildė juokas.
– Kokios liaupsės! Dėkui, žmonele.
Leila nežinojo, ar kaltas netikėtas Džošo linksmumas, ar aksominių akių glamonės, bet ją nelauktai užplūdo jausmai.
Staiga santuoka nebeatrodė tokia jau fiktyvi. Mergina šitiek laiko graužėsi dėl galimybės pabėgti, labai stengėsi atlaikyti vestuvių ceremoniją. O dabar staiga atėjo į galvą, kad, ko gero, jis visai kitaip įsivaizduoja tai, kas bus po vestuvių.
Leila sudrebėjo.
Pirmą kartą suvokė, kad Džošas Karmodis gali būti pavojingas tokia prasme, kokia jai ir į galvą nebuvo atėjusi.
Antras skyrius
– Planas pasikeitė, – tarė Džošas limuzinui pajudėjus į priekį. – Važiuosime tiesiai į oro uostą. Man reikia būti Londone.
Jis pasisuko į nuotaką ir nustebo pamatęs, kad ji įsmeigusi akis į vairuotojo pakaušį. Nekreipė dėmesio į jų išlydėti susirinkusius vestuvininkus. Net rankos nepajudino pamoti patėviui, stovinčiam prie puošnių vartų. Pro pasmukusią paauksuotą skarelę, dengiančią beveik visą veidą, Džošas įžiūrėjo tik tiesią, dailią nosį.
– Leila? – jis palinko arčiau. – Ar girdi mane?
Jos rankos sugniaužtos gulėjo ant kelių, krumpliai pabalę.
Kas čia dabar? Moteriškiems žaidimams Džošas neturi laiko. Jau ir taip visą popietę sugaišo vaidindamas dėmesingą jaunikį.
– Leila, pažiūrėk į mane.
Įsakmus tonas suveikė, ji tučtuojau atsisuko. Leilos akys buvo pilkos, padūmavusios, išplėstos ir tarsi nieko nematė. Lūpos praviros, oda išblyškusi.
Džošas nekantravo. Kas negerai? Ir jam teks tai spręsti, nors labiausiai norisi grįžti prie verslo reikalų.
Reikėjo numanyti, kad santuoka sujauks planus! Šiai santuokai priešinosi visi instinktai, tačiau minusus nusvėrė verslo nauda.
Bet kartu su nekantrumu Džošas pajuto ir jam nebūdingą nemalonų susirūpinimą.
– Kas atsitiko, Leila? Blogai jautiesi?
– Ne, – vienintelį žodį ji ištarė kimiu balsu, lyg burna būtų perdžiūvusi. – Man niekada nebūna bloga, – lūpos tarsi šyptelėjo.
Džošas tylėjo. Kažkas tikrai negerai. Vyras įrodinėjo sau, kad nėra ko sukti galvos, kol tai jo neliečia. Jis nėra žmonos auklė. Tačiau buvo smalsu.
