nebaigta, kol nebaigta.
Džabalis švilptelėjo savo šunims ir švystelėjo jiems suknią.
– Sučiupkite ją, vaikinai. Sučiupkite ją.
Niekaip nenustygstantys dėl sutrikdytos medžioklės šunys apšniukštinėjo numestą skudurą ir lyg kulkos šovė iš uolos į tamsą, o medžiotojai jiems įkandin, stengdamiesi neatsilikti.
Džonas taip pat bėgo su visais, širdis kone lipo per gerklę, jis slapčia vylėsi, kad jie suklydo ir tai ne Fensė Džoslin, o kas nors kitas.
Fensė nebejautė kojų. Ji nejautė nieko daugiau, tik kūdikį ant rankų ir savo širdį, įnirtingai besidaužančią krūtinėje. Žingsnis, dar vienas žingsnis, dar vienas – staiga ji pasijuto gulinti ant nugaros lapų paklotėje ir žiūrinti į dangų.
– Ne, – suaimanavo ji ir pasivertusi ant šono susirietė į kamuoliuką, apglėbdama ir saugodama kūdikį vieninteliu jai įmanomu būdu. Širdies tvinksniai kalte kalė į ausų būgnelius, alsavimas buvo netolygus, trūksmingas. Ak, jei Terneris būtų išvydęs jųdviejų dukterį. Jis taip didžiuotųsi.
Staiga Fensė pajuto, kaip kažkas mėgina pakelti paėmęs ją už pečių ir kažką kužda į ausį. Ji negarsiai sušuko galvodama, kad persekiotojai ją jau surado, bet po akimirkos suvokė girdinti moters balsą. Atvirtusi ant nugaros ir pažvelgusi aukštyn Fensė pirmiausia išvydo Sakyklos uolą, kybančią virš galvos. Tada sukoncentravo žvilgsnį artėliau ir atsiduso. Atrodo, jai vis dėlto pavyko sutikti raganą.
Moters plaukai buvo tamsūs ir ilgi, supinti į kasą, kuri, permesta per petį, beveik siekė Fensei veidą, kai moteris prie jos atsiklaupė. Jos rankos buvo švelnios, o balsas malonus, kai ragino Fensę keltis.
– Nagi, stokis, mergaite, stokis.
– Negaliu, – sušnibždėjo Fensė. – Kažkas manyje trūko. Aš kraujuoju.
Moteris greitais tvirtais judesiais apčiupinėjo Fensę. Tamsa nuslėpė siaubą jos veide, išvydus po mergina susikaupusią kraujo balą.
– Aš galiu tau padėti, – sušnibždėjo ji. – Tik pasistenk atsistoti. Mano trobelė netoli.
Bet Fensės pasaulis jau traukėsi ir pasikelti bent per centimetrą buvo jai ne pagal jėgas.
– Neleiskit jiems sudraskyti mano kūdikio. – Fensė maldaujamai įspraudė mergytę raganai į rankas.
Priblokšta jaunosios moters apsisprendimo moteris vėl parpuolė ant kelių.
– Aš pasiliksiu. Mes ginsimės nuo šunų, kol ateis medžiotojai, – pasakė ji. – Negaliu tavęs palikti.
Fensė papurtė galvą.
– Jei tai Džabalis Bleiras, jis nužudys ir jus – vien tam, kad prieitų prie manęs.
– Ką tuo nori pasakyti?
– Mano vardas – Fensė Džoslin. Terneris Bleiras yra mano vyras ir šio kūdikio tėvas, tik Džabalis šito nežino.
Moteris buvo priblokšta to, ką išgirdo. Nors gyveno atsiskyrėlės gyvenimą, ji žinojo apie giminių karą.
– Jis tikrai ne…
Fensė nusitvėrė raganos ranką.
– Aš mirštu, moterie. Dėl Dievo, jūs turite išpildyti paskutinį mirštančiosios prašymą. Išgelbėkite mano kūdikį iš šito pragaro. Išvežkite ją iš šių kalnų ir mylėkite kaip savo… – Fensės balsas nusilpo, ji vos girdimai sukūkčiojo. – Jos vardas – Katerina, o kai ateis tinkamas metas, pasakykite jai, kaip karštai mama ją mylėjo.
Moteris nuleido galvą, spausdama prie krūtinės jau garsiai verkiančią mažylę.
– Aš negaliu tavęs čia taip palikti! – sušuko ji. – Neprašyk manęs šito.
Sukaupusi paskutinius jėgų likučius Fensė suspaudė moters riešą ir šiaip taip pasirėmusi ant alkūnės pažvelgė jai tiesiai į akis.
– Jūsų vardas, ragana… – Fensė užsikirto. – Koks jūsų vardas?
Moteris akimirką dvejojo, tada delnu raminamai palietė Fensei skruostą.
– Mano vardas Anė Fein.
– Tai eikite, Ane Fein. Net jei daugiau nieko jums neskirta nuveikti šiame gyvenime, dėl Dievo meilės, išgelbėkite mano vaiką.
Šunys buvo girdėti vis arčiau, jie buvo pernelyg arti, kad būtų galima delsti. Geriausiu atveju juos teskyrė varganas ketvirtis mylios ir tas atstumas sparčiai mažėjo. Fensė žvelgė į moters veidą, kol jame įskaitė tai, ką norėjo įskaityti, tada krito aukštielninka ant miško paklotės.
Moteris pašoko ant kojų. Fensė užmerkė ir vėl atmerkė akis. Vieną akimirką moteris dar buvo čia, o kitą jos jau nebuvo. Fensę nupurtė palengvėjimo virpulys. Dabar nebesvarbu, dabar jau niekas nesvarbu. Ji užsimerkė atsiduodama tam, kas neišvengiama.
Olą Terneris pasiekė jau apsiašarojęs. Iš garsų tolumoje spėjo, kad vėluoja geras penkias minutes. O iš to, ką pamatė oloje, buvo akivaizdu, jog jie Fensę surado. Viduje tvyrojo baisi netvarka, bet didžiausią siaubą kėlė kruvina suknelė ant grindų ir tai, kad ola buvo tuščia. Ar jie sučiupo Fensę, o gal ji per stebuklą įstengė pasprukti? Bet iš kur kraujas? Gal jie ją jau nužudė ir dabar nori paslėpti kūną? O kūdikis… Kas nutiko kūdikiui? Baimė kėsinosi jį praryti, tačiau panikuoti nebuvo laiko. Rinktis neturėjo iš ko, reikėjo skubėti jiems įkandin ir melstis, kad juos pavytų, kad spėtų užkirsti kelią tragedijai, kol ji dar neįvyko. Kalbėdamas maldą Terneris nėrė iš olos.
Jis bėgo vienoje rankoje laikydamas prožektorių, o kitoje – šautuvą, išsisukdamas žemai styrančių šakų ir šokinėdamas per nuogas medžių šaknis, stengdamasis už jų neužkliūti. Sykį jam pasirodė, kad priekyje, už kelių šimtų metrų, mato švieselę, jis šūktelėjo savo tėvą, bet niekas neatsakė. Jis bėgo toliau, dieglys šone nuslinko į pilvą, o krūtinę ėmė draskyti deguonies stygius. Terneris negalvojo apie tai, kad kojos darosi kaip guminės, o batai atrodė tarsi pripilti švino.
Kai jau pamanė, kad nebegalės daugiau žengti nė žingsnio, staiga įgavo antrąjį kvėpavimą. Sukaupęs paskutines jėgas jis padidino greitį, nekreipdamas dėmesio į čaižančius medžių šakų kirčius per veidą ir kūną, nė negalvodamas apie tai, kad sausos šakos ir kibūs krūmai jo drabužius baigia sudraskyti į skutus. Jam nerūpėjo daugiau niekas, tik Fensė.
Jau atrodė, kad šunų amsėjimas vis taip pat toli priešakyje ir bėgimas niekada nesibaigs, kai staiga priekyje ir viršuje Terneris išvydo trijų žibintų šviesas. Tai buvo jie! Jis pamėgino jiems šūktelėti, kad palauktų, bet uždusęs negalėjo išspausti nė garso. Apstulbęs, jog tėvas ir broliai taip arti, jis atlaužė šautuvo saugiklį ir iššovė melsdamasis, kad jie išgirstų šūvį ir sustotų.
Nuaidėjus šūviui Fensė krūptelėjusi atgavo sąmonę. Ji suaimanavo ir atmerkė akis, tačiau suvokė nebematanti žvaigždžių – tik plintančią tamsą, kuri
