autoavarijoje.
Ar prieš Donatą būta ir kitų moterų? Ar tik ji buvo ta nelaimingoji, kuri nuslydo kartu su juo nuo tilto?
– Apgailestauju, ponia Parker. Turbūt klydau manydamas, kad jis nevedęs.
Elė papurtė galvą.
– Neklydote, esu tuo įsitikinusi. Kada jis užsirašė į klubą?
– Maždaug prieš metus.
Prieš metus? Stengdamasi susikaupti ji iš rankinės išsitraukė piniginę. Joje buvo nedidelis skyrelis nuotraukoms. Elė parodė Džimo fotografiją.
Vyriškis kurį laiką žiūrėjo į ją, paskui pritariamai linktelėjo.
– Minutėlę, aš tuoj atnešiu jo daiktus.
Netrukus jis išniro pro savo kabineto duris nešinas sidabrinės spalvos nešiojamuoju kompiuteriu. Aplink jį buvo apsuktas laidas.
Vyriškis nuplėšė prie jo priklijuotą blanką.
– Pasirašykite štai čia.
Elė padarė kaip prašoma, stengdamasi užgniaužti drebulį.
– Ačiū, kad paskambinote, Trojau. Noriu susirankioti visus savo vyro daiktus.
– Suprantama. Džiaugiuosi, kad užsukote, nes būtume jį pardavę. Labai apgailestauju dėl jūsų vyro.
– Aš taip pat, – sumurmėjo ji.
Elė nežinojo, kada Džimas įsigijo šį nešiojamąjį kompiuterį. Vieną buvo gavęs iš kompanijos ir naudojo verslo reikalais. Vienintelė šio kompiuterio atsiradimo priežastis – Džimas turėjo ką slėpti.
Nebuvo kada važiuoti atgal į namus, taigi ji nutarė pasiimti kompiuterį į Europą, o grįžusi į Valstijas įdėmiau apžiūrėti. Jei naršydama aptiks skausmingų paslapčių, galbūt jau įstengs jas įveikti.
Grįžusi į taksi, moteris įdėjo kompiuterį į lagaminą ir liepė vairuotojui paskubėti.
Elė patogiau įsitaisė sėdynėje ir vis dar krečiama šiurpo suvokė, kad vyras lankėsi klube aštuonis mėnesius, o ji nė nenutuokė apie tai. Greičiausiai užsukdavo pakeliui į oro uostą arba grįždamas iš Šveicarijos.
Viena buvo pripažinti, kad juodu susvetimėjo ir nutolo vienas nuo kito. Ir visai kas kita – įsisąmoninti, jog vyras turėjo nuo jos slepiamą gyvenimą. Elė jautėsi pažeminta, kad turėjo išgirsti tiesą dalyvaujant Trojui, visai nepažįstamam žmogui.
O, Džimai. Kas nutiko tam vyrui, už kurio tekėjau? Ar kada nors tave iš tikrųjų pažinojau? – nusistebėjo Elė.
Padedamas samdytų darbuotojų, Džinas įsodino sielvartaujančią Sofiją ir jos tėvą į prie parapijos bažnyčios stovintį limuziną. Jie buvo ką tik palaidoję Donatą vietos kapinėse. Viskas buvo laikoma paslaptyje, tačiau žiniasklaida netruko paskelbti apie jos mirtį.
Kai triukšmas nurims, Džinas ketino perlaidoti brolienės palaikus Montefalkų šeimos kapinaitėse.
– Aš netrukus grįšiu, brangioji.
Sofijos veidas buvo drėgnas nuo ašarų.
– Tik neužtruk.
– Prižadu. Atsisveikinsiu su keliais žmonėmis ir padėkosiu kunigui.
Ji linktelėjo ir su prižiūrėtoju Paolu nuvažiavo į užmiesčio namą.
Džinas lengviau atsiduso, kad nors tai pagaliau baigėsi, ir skubiai pasisuko į Karlą. Buvo prašęs jo palaukti, kad galėtų pasikalbėti niekieno netrukdomi.
– Puolimas įgavo pagreitį, Karlai.
– Kas atsitiko?
– Vienas iš rūmų apsaugos darbuotojų ką tik pranešė apie moterį, prisistačiusią kaip Džeims Parker. Prieš kelias minutes ji mėgino pakliūti į vidų ir pasimatyti su Marčelu. Tai dar viena paparacų gudrybė, siekiant sužlugdyti mano šeimą.
Šalimais stovintis vyriškis kietai sučiaupė lūpas.
– Negaliu patikėti, kad kas nors drįsta apsimesti velionio žmona.
Džino veidas persimainė.
– Manęs daugiau niekas nestebina. Ji atvyko taksi. Dėl visa ko sargyba užsirašė automobilio numerį.
Karlas klausiamai kilstelėjo antakį.
– Nori, kad ją susekčiau ir patikrinčiau?
– Jei surastum, norėčiau pats su ja pasikalbėti – įvairumo dėlei, – tęsė Džinas.
– Ką sumąstei?
– Kiek laiko ją galima laikyti kalėjime?
– Tik dvylika valandų. Jei nepavyks apkaltinti, teks paleisti.
Džino akys sužibo.
– Nesijaudink dėl to. Ji dar pasigailės, kad drįso įžengti į mano teritoriją.
Karlas išsitraukė kišeninį bloknotą.
– Pasakyk man automobilio numerį, o aš įspėsiu kalėjimo budintįjį seržantą, kad bendradarbiautų su tavimi.
– Esu tau skolingas – kaip visuomet.
– Mūsų šeimos bendrauja daugybę metų ir aš neleisiu, kad kas nors tave ar Sofiją sugniuždytų.
Šie žodžiai Džinui reiškė daug daugiau, nei jo draugas galėjo įsivaizduoti.
– Grazie, Karlai.
Kažkas energingai pabeldė į miegamojo duris.
– Senjora Parker?
Elė nepatenkinta sudejavo. Praėjo tik valanda, kai ji atsigulė į lovą. Ilgi skrydžiai iš Oregono į Šveicariją, o po to – į Romą ją labai išvargino, o kelionė tvankiu sausakimšu traukiniu į kalvos viršūnėje įsikūrusį Montefalko miestelį visai pribaigė.
Negana to, visi miestelio viešbučiai buvo iš anksto užsakyti dėl kažkokios šventės. Ačiū Dievui, taksi vairuotojui jos pagailo ir jis paprašė sesers, kad leistų pernakvoti savo namuose. Jei ne jis, moteris būtų priversta grįžti į Romą.
Beldimas stiprėjo.
– Senjora!
Elė neįstengė suvokti, kas čia vyksta.
– Minutėlę!
Ji atsisėdo ir nesąmoningai persibraukė ranka per trumpas šviesias garbanas. Atrodė ji jaunesnė nei dvidešimt aštuonerių. Sugraibiusi kojūgalyje numestą chalatą paskubomis užsivilko ir nuėjo atidaryti durų.
Tarpduryje
