ji tokia…
– Kaltinimus aptarsime vėliau, – neleisdamas jai baigti, nepriekaištinga anglų kalba prakalbo vyras. – Yra svarbesnių dalykų, kuriuos būtina išspręsti.
Livė suvirpėjo visu kūnu. Tai, kad nepažįstamasis šneka taisyklinga anglų kalba, ją dar labiau nugąsdino. Jos pasaulį gaubė baimė ir neviltis.
– Jei tik žinočiau, kas ji tokia, būtinai jums pasakyčiau. Garbės žodis. Aš labai noriu namo… – balsas užlūžo. Ji paskubomis negiliai įkvėpė. Jautėsi mirtinai pavargusi nuo nesibaigiančių apklausų. Prižiūrėtojai pasirodydavo prie jos durų su klausimais bet kurią nakties valandą. Kartais neduodavo valgyti. Visaip mėgino palaužti ir iškvosti dominančią informaciją. – Noriu jums padėti. Tą ir mėginu padaryti. Prašau patikėti.
– Tikiu, – balsas nuskambėjo kone švelniai. Nuoširdumas, kurio ji nesitikėjo, pralaužė gynybinę sieną. Deginančios ašaros užtvindė akis – atrodė, lyg kažkas būtų pažėręs druskos į akis. Nedrąsiai nubraukusi jas nuo skruostų Livė sušnabždėjo drebančiu balsu:
– Noriu namo.
– Ir aš noriu, kad grįžtumėte namo.
Dar niekas jai to nebuvo sakęs, nuo pat tos akimirkos, kai čia pakliuvo. Niekas nesiteikė suteikti nė trupinėlio vilties, jog ji kada nors ištrūks iš šios velniškos vietos. Livė labai lėtai pasisuko ir pažvelgė į jį. Koridoriuje buvo tamsu, viską dengė šešėliai. Tačiau net jie nesugebėjo paslėpti vyriškio stoto. Jis nebuvo nei mažas, nei stambus kaip tie, kurie ją apklausdavo. Be to, šis žmogus atrodė gerokai jaunesnis. Vilkėjo plačiu drabužiu, tačiau apdaras buvo juodas, išmargintas ryškiais aukso raštais. Galvos apdangalas baltas, nepriekaištingai švarus ir, nors dengė beveik visus plaukus, tai tik dar labiau išryškino griežtus, tvirtus it uola veido bruožus.
– Esu čia tam, kad ištraukčiau jus. Tačiau turime labai nedaug laiko.
Draskoma vilties ir gyvuliškos baimės, Livė dar stipriau suspaudė kelius rankomis. Šiurkštūs drabužiai dirgino odą. Kai ją sulaikė, atėmė visus jos daiktus – drabužius taip pat. Vietoj turėtų sijonų, džinsų ir marškinėlių, išdavė šį chalatą ir šiurkščius apatinius.
– Kas jus atsiuntė?
Vyro veidas nebuvo nei draugiškas, nei padrąsinantis.
– Jūsų brolis.
– Džeikas?
– Jis prašė jūsų paieškoti.
Livė pašoko ant kojų lyg pametėta spyruoklės.
– Džeikas žino, kad aš čia?
– Jis žino, kad jūsų ieškau.
Livė sunkiai kvėpavo, pirštai karštligiškai slydo drėgna siena.
– Jie sakė, kad niekad iš čia neištrūksiu. Bent jau tol, kol neprisipažinsiu ir neišduosiu kitų vardų.
– Jie nežinojo, kad pažįstate įtakingų žmonių.
Ji sumirksėjo, galva ėmė svaigti.
– O aš pažįstu?
– Dabar jau taip.
Lyg neregė ji priėjo prie grotų ir įsitvėrė jų.
– Kaip? Kodėl?
– Aš esu šeichas Khalidas Feras – karališkosios Sarko šeimos narys.
– Sarkas ribojasi su Džabalu.
– Ir Egiptu. Ištraukti jus iš šios duobės bus tikras diplomatinis žygis, o laiko turime mažai. Man būtina baigti tvarkyti dokumentus, bet netrukus grįšiu…
– Ne! – Livė neketino šaukti, tačiau panika sustingdė kraują. – Ne, – pakartojo jau švelniau. – Būkite geras, nepalikite manęs čia.
– Užtruksiu vos kelias minutes. Daugiausia – pusvalandį…
– Ne, – jau maldavo ji, nuo sunkiai valdomos įtampos stringančiu balsu. – Nepalikite manęs…
Kurį laiką Khalidas tylėjo ir stebėjo paklaikusią iš baimės jauną moterį.
– Jūsų nepaleis, jei nebus sutvarkyti visi dokumentai.
Neviltis sklido iš kiekvienos jos menko kūno ląstelės.
– Neišeikite.
– Aš grįšiu, pažadu.
– Aš bijau, – sušnabždėjo Livė vos girdimai. – Velniškai bijau prižiūrėtojų. Bijau tamsos. Bijau to, kas nutinka kitiems kaliniams. – Jos žvilgsnis lyg siurbėlė prisiurbė ir neketino paleisti. – Kartais kaliniai nebegrįžta, o aš girdžiu kraują stingdančius klyksmus.
– Aš tik nusileisiu žemyn ir tuojau pat grįšiu.
– Jie jūsų nebeįleis. Neįleis. Žinau, kokia tvarka tokiose vietose. Kartą buvo atėjęs Amerikos ambasados tarnautojas, bet nebegrįžo.
– Džabale nėra Amerikos ambasados, – ramiai ištarė Khalidas. – Jie apgavo jus mėgindami palaužti.
Olivija dar stipriau sugniaužė grotų virbus.
– Ar ir jūs – apgaulė?
Khalidui išdžiūvo burna. Jis ilgai neišleido nė garso, o kai prakalbo, balsas virpėjo.
– Tai priklauso nuo to, kaip jūs suprantate apgaulę.
Tarsi kas būtų šliukštelėjęs ledinio vandens ant Livės. Ji kilstelėjo galvą ir įsistebeilijo nepažįstamajam į akis. Į tą žvilgsnį sutelkė visas likusias jėgas, tarsi būtų mėginusi prasiskverbti į jo sielos gelmę.
– Nebežinau, kuo tikėti.
– Jums tereikia žinoti, kad aš grįšiu. Kai tik galėsiu.
– Nepamirškite manęs, – sušnibždėjo ji netekusi jėgų.
– Nepamiršiu ir grįšiu daug greičiau, nei manote.
Livė negalėjo atplėšti nuo jo akių, neketino nusukti žvilgsnio – o jeigu jis duoda pažadą, kurio nė nemano tesėti? Ji tikrai nesileis apgaunama dar sykį. Buvo pradėjusi manyti, jog niekada neišeis iš Ozro, niekada nebepamatys šeimos.
– Kas, jeigu jie mane išsives anksčiau, nei jūs grįšite?
– Neišsives.
– Čia yra galybė slaptų durų, kambarių. Jie gali…
– Nieko jie nedarys.
– Iš kur žinote?
– Būtų tikri kvailiai, jei mėgintų krėsti
