lapą į elektroninę spausdinimo mašinėlę, parašė atsakymą į skelbimą, užrašė adresą ant voko, užklijavo pašto ženklą ir įmetė laišką į pašto vamzdį. Kai tik sidabro spalvos metalinė sklendė prarijo voką, Madelina pajuto keistą tuštumą pilve, tarsi būtų padariusi kažką neįtikėtinai kvaila. Kita vertus, panašiai jautėsi ir tada, kai pirmą kartą atsisėdo prie automobilio vairo. Kai važinėjosi tuo baisiuoju traukinuku atrakcionuose. Ir kai pirmą kartą važiavo į koledžą, skrido lėktuvu, ėjo į pirmą pasimatymą. Panašus jausmas ją apimdavo beveik visada, kai pradėdavo ką nors nauja, bet tai nepranašavo nelaimės. Tiesą sakant, viskas, ką darė pirmą kartą, Madelinai labai patiko. Gal tai geras ženklas?
Vis dėlto… nuotaka paštu? Ji?
Madelina gūžtelėjo pečiais. Nėra ko sukti galvos. Gal net negaus atsakymo iš to Montanos ūkininko. Galų gale, ką jie turi bendra?
Risas Dankanas susiraukęs žvilgtelėjo į atgalinį Niujorko adresą ant voko, atplėšė jį ir ištraukė spausdintą laišką. Ką niujorkietė išmano apie gyvenimą rančoje? Kilo noras iškart mesti laišką į šiukšlinę– tik sugaiš laiką jį skaitydamas, kaip sugaišo važiuodamas į Bilingsą pasiimti pašto. Šiandien atėjo tik šis vienas, ir dar iš Niujorko!
Kadangi mažai kas atsakė į skelbimą, geriau perskaitys ir šį. Tiesą sakant, iš viso tai tik trečias laiškas. Tikriausiai nedaug moterų pasaulyje trokšta gyventi rančoje Montanoje.
Laiškas buvo trumpas ir stebėtinai neinformatyvus. Ji buvo vardu Madelina S. Paterson. Dvidešimt aštuonerių, ištekėjusi nebuvo, sveika, stipri ir norinti dirbti. Nuotraukos neatsiuntė. Vienintelė.
Ji buvo jaunesnė už kitas dvi atsakiusias moteris– šios jau per trisdešimt. Mokytoja jo amžiaus ir gana patraukli. Kitai– trisdešimt šešeri, dvejais metais už jį vyresnė, niekad nedirbusi samdomo darbo– namuose rūpinosi sergančia motina, kuri neseniai mirė. Veidas paprastas, bet nepasakytum, kad nedailus. Jos abi tikriausiai daug geriau nei Madelina S. Paterson nutuokė, ką reiškia gyventi plačiose, neaprėpiamose erdvėse ir kaip sunku kartais būna rančoje.
Antra vertus, gali būti, kad mergina iš mažo miestelio atsikėlė į didmiestį ir suprato, jog jai čia nepatinka. Tikriausiai perskaitė skelbimą jo gimtojo miesto laikraštyje, kurį jai kas nors atsiuntė, nes, po galais, jis tikrai nešvaistė pinigų ir nesiskelbė „New York Times“. Šiaip ar taip, gavo ne tiek daug atsakymų, kad kurį nors iš karto atmestų. Pasiūlys jai tą patį ką ir kitoms, gal dar nebus praradusi susidomėjimo, kai gaus iš jo žinią.
Plekšnodamas perlenktu laišku per šlaunį Risas išėjo iš pašto ir nužingsniavo prie pikapo. Tai užtruks ilgiau, nei tikėjosi. Norėjo viską sutvarkyti iki liepos, bet dabar jau gegužės vidurys. Liko šešios savaitės. Per tas šešias savaites jis privalo susirasti žmoną.
Madelina vos neišmetė savo korespondencijos, kai ant paprasto balto voko pamatė Montanos adresą. Nuo tada, kai ji atsakė į skelbimą, praėjo vos devynios dienos, vadinasi, jis atrašė beveik iš karto. Tas devynias dienas ji tikino save, kad išvis negaus iš jo atsakymo. Atsisėdusi prie nedidelio valgomojo stalo Madelina atplėšė voką. Jame buvo tik vienas popieriaus lapas.
Panele Paterson, esu Risas Dankanas. Man trisdešimt ketveri, išsiskyręs, vaikų neturiu. Valdau gyvulininkystės ūkį centrinėje Montanoje. Jeigu Jus vis dar domina mano pasiūlymas, galėtume susitikti šeštadienį po dviejų savaičių. Praneškite atsakomuoju paštu. Atsiųsiu Jums autobuso bilietą į Bilingsą.
Laiško gale nebuvo jokio atsisveikinimo, tik G. R. Dankanas. Ką reiškia G.? Vyras rašė didelėmis kampuotomis raidėmis, rašysena lengvai įskaitoma ir jokių klaidų. Dabar Madelina žinojo vardą, amžių ir tai, kad jis išsiskyręs. Iki šiol tas vyras atrodė netikras – kažkoks anonimas, per skelbimą ieškantis žmonos.
O dabar jis žmogus.
Be to, labai užsiėmęs, jei gali jai skirti laiko tik šeštadienį po dviejų savaičių! Madelina nesusilaikė ir nusišypsojo. Kažkaip nepanašu, kad būtų netekęs vilties susirasti žmoną, todėl ir pasiskelbęs laikraštyje. Vėl toptelėjo, jog tikriausiai per daug užsiėmęs, kad galėtų kitais būdais ieškoti poros. Laiške rašo, jog išsiskyręs, gal per nesibaigiančius darbus ir prarado pirmąją žmoną.
Ji pabarbeno nagais per laišką tyrinėdama rašyseną. Jis kėlė jai vis didesnį susidomėjimą. Madelina panoro susitikti su tuo vyriškiu.
Madelina S. Paterson atsakė jam iš karto, ne taip kaip kitos dvi moterys, jis vis dar laukė žinių iš jų. Risas atplėšė laišką.
Pone Dankanai, aš atvyksiu į Bilingsą sutartu laiku. Vis dėlto negaliu leisti, kad Jūs apmokėtumėte mano kelionės išlaidas, nes mes visiškai nepažįstami ir gali būti, jog iš to susitikimo nieko neišeis.
Atskrisiu ryte 10:39. Tikiuosi, Jums tai tinka. Įdedu skrydžio grafiko kopiją. Prašau man pranešti, jeigu Jūsų planai pasikeistų.
Risas kilstelėjo antakius. Ką gi. Vadinasi, jai labiau patinka skraidyti nei važiuoti autobusu. Jo veide pasirodė ciniška šypsenėlė. Tiesą sakant, jam taip pat labiau patikdavo skraidyti. Netgi turėjo nuosavą lėktuvėlį, bet tai buvo P. A.– prieš Aprilę. Buvusi žmona pasirūpino, kad dar daug metų jis negalėtų leisti sau nusipirkti lėktuvo bilieto, ką jau kalbėti apie nuosavą lėktuvą.
Iš dalies jis apsidžiaugė, kad nereikės išlaidauti dėl panelės Paterson, bet savigarba nukentėjo: jis nebūtų įstengęs nupirkti jai lėktuvo bilieto. Po perkūnais, net ir autobuso bilietas šią savaitę jam– per didelės išlaidos. Sužinojusi, koks jis nusigyvenęs, ji tikriausiai bėgs nuo jo neatsisukdama. Nėra jokių vilčių, jog jam pavyks su šia moterimi, bet vis tiek reikia susitikti ir įsitikinti. Nepanašu, kad kandidatės kasdien mindys jo namų slenkstį.
Madelina pakvietė Robertą vakarienės ketvirtadienį, kai iki kelionės į Montaną buvo likusios dvi dienos. Žinojo, kad penktadienį jam pasimatymas, tačiau norėjo pasikalbėti akis į akį.
Robertas atvažiavo lygiai aštuntą ir priėjęs prie nedidelės alkoholinių gėrimų spintelės negailėdamas prisipylė škotiško viskio ir vandens. Kilstelėjo stiklą jos pusėn, kaip visada šypsodamasis akimis, bet ne lūpomis. Madelina atsakydama pakėlė taurę vyno.
– Už mįslę, – pasiūlė ji.
Jis pakėlė dailius tamsius antakius.
– Už tave?
– Ne už mane, aš – atversta knyga.
– Parašyta nesuprantama kalba.
– O jeigu tavo viršelį kada nors kas nors atverstų, kokią kalbą ten rastų?
Robertas gūžtelėjo vis dar šypsodamasis akimis, bet negalėjo paneigti kaltinimo, kad neatsiveria kitiems žmonėms. Madelina jam buvo artimiausia. Jo tėvas vedė jos motiną, kai Madelinai buvo dešimt, o jam šešiolika metų. Toks amžiaus skirtumas turėjo būti per didelis, kad jie taptų tikrai artimi, bet Robertas labai stengėsi padėti jai apsiprasti naujuose namuose, dažnai su ja kalbėdavosi ir ją išklausydavo. Jie kartu išgyveno pirma jo tėvo, o po penkerių metų– jos motinos mirtį. Dauguma įbrolių ir įseserių nebelikus tėvų tikriausiai pamažu patraukia savais keliais, o jie taip ir liko artimi, nes juos siejo ne tik giminiški jausmai, bet ir draugystė.
Robertas
