jis? – paklausė Ketė.
– Nesvarbu. Beje, tu neprivalai tvarkyti mano reikalų.
Ketė susiraukė.
– Sutvarkysiu ir tavuosius. Nagi, Mimi… Negaliu žiūrėti į tave tokią.
Marša gūžtelėjo pečiais.
– Aš pati kalta. Žinojau, kad taip ir bus, bet neatsispyriau.
Ketė jautė, kad už tų žodžių slypi šis tas daugiau. Staiga susivokė.
– Jis vedęs, ar ne?
Marša kurį laiką dvejojo, paskui netarusi nė žodžio nuleido galvą.
Ketei to pakako, nors Marša ir tylėjo.
Ketė žiūrėjo į ją laukdama paaiškinimo. Nesulaukusi prisiminė, kad kelias pastarąsias savaites Marša negalėdavo su ja susitikti, nes turėdavo daug darbo. Tai prisiminus įtarimas tik sustiprėjo.
– Tai tavo bosas?
Marša neatsakė, tačiau to ir nereikėjo. Ketė viską suprato iš jos akių.
– Tai jis, tiesa? Tas prakeiktas šliužas Markas Preslis.
Marša užsidengė veidą rankomis.
Ketė vėl tyliai nusikeikė ir dar labiau pritildė balsą.
– Mimi… užjaučiu. Papasakok man viską, brangioji.
Marša priglaudė prie akių servetėlę, stengdamasi neišsitepti blakstienų tušu ir svarstydama, ką pasakyti, nors žinojo, kad nuo Ketės nieko nepavyks nuslėpti.
– Ak, Kete, pamirškime tai…
– Ne. Aš taip lengvai nenumosiu ranka. Pasakok. Tuojau pat.
Marša atsilošė, nugėrė gurkšnį atšaldytos arbatos ir pastūmė stiklinę į šalį.
– Jis manimi labai rūpinosi ir aš pasidaviau. Daugiau neturiu ko pasakoti.
– Ar jo rūpestis pasireiškė žodžiais: „Skiriuosi, myliu tave beprotiškai“?
Maršos veidas persimainė.
– Labai panašiai.
Ketė susmuko kėdėje. Ji negalėjo patikėti, kad Marša taip lengvai papuolė į pinkles. Paskui toptelėjo mintis, jog turėjo būti rimtesnė priežastis.
– Ak, Mimi… tu jau buvai jį įsimylėjusi, tiesa?
Maršos smakras suvirpėjo.
– Taip.
– Kiaulė. Tai supratęs jis pasiguldė tave į lovą. Kaip tas tipas dabar su tavimi elgiasi?
– Tarsi būčiau išvogusi bendrovės paslaptis, ieško priežasties mane atleisti.
Ketė piktai prisimerkė.
– Jis negali taip pasielgti.
– Na, manau, kad gali, – atrėmė Marša. – Jis yra bendrovės savininkas ir gali elgtis kaip panorėjęs.
Ketė nesitvėrė savame kailyje.
– Aš su juo pakalbėsiu, – pasakė ji. – Turiu įsitikinti, kad jis suvokia, ką daro.
Maršos akys iš baimės išsiplėtė.
– Ne. Ne. Tu jokiu būdu negali kištis. Jis negrasino man peiliu. Aš savo noru su juo mylėjausi ir dabar jau vėlu ką nors pakeisti…
Staiga Marša nutilo, jos žvilgsnis buvo ne vien liūdnas. Ji atrodė išsigandusi.
Ketė dar labiau paniuro.
– Šioje istorijoje yra dar kažkas, ko tu man nepasakai, ar ne?
Kramtydama apatinę lūpą Marša nervingai linktelėjo.
Ketė čiupo Maršą už riešo ir smarkiai suspaudė.
– Mimi… čia aš. Mudvi nemeluojame viena kitai. Niekada. Pameni?
– Aš laukiuosi.
Ketė loštelėjo tarsi gavusi per veidą.
– Po perkūnais. Ar jis žino?
– Taip.
– Nieko nesakyk. Leisk spėti. Jis užsiuto, ar ne?
– Nori, kad nutraukčiau nėštumą.
– Ką tu jam pasakei? – neatlyžo Ketė.
Marša užvertė akis.
– O kaip tu manai? Juk žinai, kaip mes užaugome. Pasakiau jam „ne“.
– Tada jis ėmė siautėti?
Marša mėgino nusišypsoti, bet nelabai sėkmingai.
– Švelniai pasakyta. Markas mano, kad noriu jį apgauti. Bandžiau įtikinti, jog man iš jo nereikia nieko, tik kad paliktų darbe, bet jis netiki. Ir… jau grasino.
Ketės viduje viskas virte virė.
– Kaip grasino?
– Sakė, kad pakiš mane po velėna, – tarė Marša ir užsispaudė pirštais burną, tarsi negalėdama patikėti, jog ji ištarė šiuos žodžius.
– To jau per daug, – pareiškė Ketė ir norėjo stotis, bet Marša sulaikė.
– Neprasidėk su juo, – sudraudė ji. – Nežinai, kas jis per žmogus. Prašau. Dėl manęs. Nesikišk.
Iš pykčio įraudusiu veidu Ketė mėgino atvesti Maršą į protą.
– Bet, Mimi, tu…
Maršos veidas paniuro. Nors akys dar buvo pilnos ašarų, ji ryžtingai atkišo smakrą.
– Sakau tau… nesikišk!
Ketė atšlijo ir įsispoksojo į draugę netikėdama savo akimis.
Marša neketino trauktis negavusi Ketės pažado.
– Aš laukiu, – priminė.
Galiausiai Ketei neliko nieko kita, tik sutikti.
– Gerai, – ištarė ji nenoriai. – Bet įsidėmėk: jei tas tipas įtaisys tau bent mėlynę, jis bus mano.
Marša akimirką svarstė, paskui linktelėjo.
– Sutarta.
– Sutarta, – pakartojo Ketė, tada čiupo savo „Margaritą“ ir išmaukė
