galiu jums kuo nors padėti, pone Rašai?
– Taip, norėjau sužinoti, kokia interneto naudojimo politika Hammond įmonėje, o tu, akivaizdu, esi ekspertė šiuo klausimu. – Nors svečias nepajudėjo iš vietos, atrodė dar galingesnis. – Sakyk, ar tavo darbdavys žino, kad administruoji vieną bjauriausių ir šmeižikiškiausių svetainių internete?
Nadijai suspaudė gerklę, tarsi kaklą staiga būtų suveržusi kilpa ir ji nebegalėtų ištarti nė žodžio.
– Apie tokį tavo pomėgį sužinoję vadovai turbūt nepaglostytų galvelės, ar ne? Tik ne tada, kai kasdien siuntinėji visiems jų darbuotojams įsakymus dėl elgesio taisyklių. Esi ne pati geriausia darbuotoja, tiesa?
Nadija sukando dantis – tai, kad jis pavadino jos veiklą pomėgiu, jai ypač nepatiko.
Vyras išsitraukė iš kišenės popieriaus lapą, išlankstė jį ir padėjo ant stalo. Ji žvilgtelėjo į antraštę, tada žvilgsnį nukreipė į jo įsiutusį veidą. Toliau skaityti nereikėjo, juk beveik viską buvo parašiusi pati. Tai buvo įmonės dokumentas, reglamentuojantis interneto prieigos ir kompiuterio naudojimą, kuriame aiškiai nurodyta, kad darbo metu yra draudžiama lankytis socialiniuose tinkluose, forumuose ir panašaus turinio interneto svetainėse. Ji paruošė įmonės politikos atnaujinimus ir pateikė juos Teisės skyriui bei savo vadovams patvirtinti.
– Iš kur tai gavote? – Irkaip, po velnių, jam pavyko mane surasti?
– Ironiška, kad rengi seminarus kitiems darbuotojams apie tai, kaip saugiai naudotis internetu ir nesusigadinti reputacijos, kai pati kibernetinėje erdvėje elgiesi kaip pagiežinga kalė.
– Gal eikime prie reikalo esmės, pone Rašai? – Nadija sėdėjo įsitempusi. Mintis iš čia sprukti atrodė labai gundanti, tačiau neketino pasiduoti ir pasipustyti padų. Norėjo sužinoti, ko šis vyras siekia. Nors širdis daužėsi kaip pašėlusi, ji įstengė išlikti rami. Jai niekas negrėsė. Rašydama forumuose nesinaudojo Hammond kompiuteriais ir neketino to daryti ateityje – jai šis darbas buvo per daug svarbus.
– O kaip tu manai, Nadija, kodėl aš čia?
Ji abejingai gūžtelėjo pečiais.
– Negaliu sugalvoti jokios rimtos priežasties. Nebent norite aptarti įsidarbinimo Hammond galimybes. Priešingu atveju, nemanau, kad turime ką vienas kitam pasakyti.
Stebėdamas Nadiją vyras nusišypsojo. Patogiai įsitaisęs savo kėdėje atrodė visiškai atsipalaidavęs, tarsi ne ji, o jis pats čia dirbtų. Tarsi ne jis būtų iš gatvės atėjęs nepažįstamasis. Kuris, beje, buvo toks vyriškas ir toks… arogantiškas.
O, taip – Atsargiai – vyrai. Nadija pažinojo tokio tipo vyriškius – per daug gerai atrodantys, savo nelaimei. Išlepinti plevėsos, kurie vienu metu susitikinėja su dviem, trimis, keturiomis ar net daugiau moterų. O jam ką, nepatiko? Ką gi, tai jau jo bėda.
Atvykėlio žvilgsnis vertė ją atsakyti į iššūkį. Jose, atrodė, degė ugnis – tiesiogine prasme, nes rudos spalvos rainelėje mirguliavo rausvai gelsvi potėpiai. Buvo sunku atsispirti tokių akių žvilgsniui.
Tačiau Nadija ketino gerokai pasistengti.
– Galbūt ir esate dukart už mane didesnis, tačiau jūsų aš nebijau. Galite keliauti ir pabandyti bauginimo taktiką kur nors kitur.
– Bauginimo? – nusijuokė Itanas. Tačiau jo juokas toli gražu ne ramino, ore tvyrojo pavojaus nuojauta. – Atėjau čia ne bauginti, Nadija. Ketinu išgauti iš tavęs pažadą.
Mergina suvilgė sausas lūpas.
– Tie komentarai apie mane yra šmeižtas, – šiurkščiai tarė jis.
– Na, – Nadija išspaudė šypseną. – Geriausias ginklas prieš šmeižtą – tiesa.
– Teisingai, – sutiko jis.
– Taigi sakote, kad tai, kas parašyta, yra netiesa?
– Tikrai taip.
Nadija gūžtelėjo pečiais.
– Tuomet įrodykite tai.
Praėjo viena, dvi… šešios sekundės. Galėjo girdėti, kaip tiksi mažytis laikrodis ant jos rankos. Tiksliai žinojo, kiek praėjo laiko.
– Nemanai, kad taip elgtis negalima? Nepriklausomoje ir teisingoje teisinėje sistemoje žmogus laikomas nekaltu tol, kol nėra įrodoma priešingai. Tačiau tame mažame tavo sukurtame pasaulėlyje yra priešingai, vyras yra laikomas kaltu, kol neįrodė priešingai. Tau tai atrodo normalu?
Jei žvilgsnis galėtų nužudyti, tai būtent toks buvo į jį įsmeigtas Nadijos žvilgsnis.
– Mano svetainėje aprašomi vyrai yra nusižengę.
Itano atsakomasis žvilgsnis buvo ne ką švelnesnis.
– Nemanai, kad tuo kas nors gali piktnaudžiauti? Tau nekilo mintis, kad svetaine gali pasinaudoti atkeršyti siekianti moteris?
– Atkeršyti siekianti moteris? Prašyčiau – būtent tokie vyrai kaip jūs ir sugalvojo tokį stereotipą.
– Tai tu nesi moteris, kurią įskaudino vyras ir kuri siekia jį nubausti? Ne dėl to sukūrei šį projektą?
Siūlelis, laikęs Nadijos kantrybę, trūko.
– Sukūriau šitą svetainę tam, kad žmonės galėtų gauti informacijos. Įvairios informacijos.
– Nes visi vyrai – niekšai?
– Informacijos apie santykius dabartinėje visuomenėje, – patikslino ji. Tačiau bergždžiai aušino burną. Jis to nesupras. Akivaizdu, kad jo didžiulis ego buvo per daug įžeistas. – Neprivalau jums teisintis.
– Vis tik manau, kad turi. – Jis pasilenkė į priekį. – Manau, kad turi paaiškinti savo veiksmus nemažam būriui žmonių. Ir kodėl nepasakai visos tiesos? Kodėl esi nematoma?
Net tavo darbdaviai apie tai nežino.
Nadija pažvelgė į stiklines sienas ir būtų atidavusi viską, kad dabar juos nuo kitų būtų skyrusi mūro siena. Žinoma, kad jie nežino. Nes tam tikrai nepritartų. Įmonėje ypač akcentuojama atsakomybės ir reputacijos išsaugojimo internete svarba – būtent to ji pati mokė kiekvieną naują darbuotoją. Be to, nenorėjo rizikuoti darbu. Įdėjo labai daug pastangų, kad jį gautų.
– Aš neapgaudinėju, – tvirtai tarė jis. – Ir nevilioju iš naivių merginų jų viso gyvenimo santaupų. Tai kodėl toje svetainėje esu dedamas į šuns dienas?
– Akivaizdu, kad kažką įskaudinote. – O tai ji ketino sužinoti perskaičiusi forumo pranešimus, kai tik turės galimybę.
– O mano teisės?
– Galite pats atsakyti. Jums reikės tik prisiregistruoti ir prisijungti.
– Ką? Ir slėptis po anonimiška tapatybe, kaip
