nuvedė ją prie išėjimo. Durims atsivėrus Čarlis apglėbė jos pečius ir paspartino žingsnį. Nė nespėjusi susivokti ji jau sėdėjo ant galinės sėdynės juodame limuzine, kurį vairavo vairuotojas, o Čarlis slinkosi jai iš kairės.
Ar tai jos gyvenimas? Abiturientų laidoje mokėsi daugiau nei du šimtai jaunuolių. Praėjus septyneriems metams visos jos draugės buvo ištekėjusios, o dauguma turėjo mažiausiai vieną vaiką. O štai ją veža į paslaptingą naktį kartu su vienu įžymiausių vyrų Niujorke. Per Valentino dieną. Šventas dievulėliau.
Įprastai Čarlio limuzine nevėsdavo šampanas. Tiesą sakant, iki šiol taip buvo tik dusyk. Pirmąkart, kai jo viešnia buvo karalienė. Ne, ne ta iš Esburio parko Naujajame Džersyje, bet tikra karalienė. Kitą kartą šampanas buvo skirtas draugei, kurią sugniuždė siaubinga meilės netektis. Naktis, praleista girtai verkšlenant ir be tikslo važinėjant, padėjo prastumti laiką ir suteikė drąsos pasitikti rytą.
Šį vakarą dėl Rebekos jis užsakė Dom Pérignon Rosé Oenothèque. Žinojo, kad kiekviena vakaro smulkmena pasieks jo pusseserę, tad buvo pasiryžęs padaryti Rebekai įspūdį, nors ji ir manė, jog jis tas pats paauglys siaubūnas, koks buvo trylikos.
Bet dabar, susitikęs su Bri, jis nebuvo tikras, ar Rebeka nusipelnė tokio brangaus šampano. Taip, Bri graži. Smulkutė, miela, elfiškai nukirptais plaukais ir dailiu kūnu. Bet kaip pora jam? Ką Rebeka sau galvojo?
Akivaizdu, kad Bri turėjo šį tą daugiau, nei bylojo pirmasis įspūdis. Rebeka protinga ir gerai jį pažįsta. O tai reiškė, kad ji žinojo, jog jis renkasi moteris ilgomis kojomis, vilkinčias tik garsiausių dizainerių drabužiais ir pozuojančias Vogue, o ne Rankdarbių kraitelės viršeliui.
Bri… mažytė. Tiesiog kompaktiška. Migdolo formos akys, blyški oda ir kiek netaisyklingos formos žandikaulis tikrai kažkuo traukė. Ji – Lula Mei prieš šiai tampant Hole Golaitli2, o ten, kur jie važiavo, ji jausis lyg iš vandens ištraukta žuvytė.
Jis nenutuokė, apie ką su ja kalbėtis. Tiesiog buvo lėkštas kvailys, kuriam patiko, kad išvydusi jį Bri išpūtė akis ir suvirpėjo – nors taip galėjo nutikti ir dėl šalčio. Bet toks jausmų antplūdis truko neilgai. Jiems abiem reikėjo šampano.
Kai jis atkimšo butelį, ji nusigręžė nuo lango.
– Nežinojau, kad taip iš tikrųjų būna, – pasakė ji. – Šampanas limuzine.
– Tai pasipūtėliška ir kvaila, bet šiandien juk Valentino diena. Be to, mudu nevairuojame, tad velniai nematė.
– Ne, nevairuojame. Turėčiau tave įspėti, kad aš nedaug geriu.
– Turėsiu omenyje. Bet gal išgerkime po taurę belaukiant nuotykio?
Ji pažvelgė į krištolinę taurę jo rankoje.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
