suėmė Zaros ranką, stengdamasis nekreipti dėmesio į tai, kad krumpliais perbraukė jos krūtinę, ir pasiūlė prisėsti į odinį krėslą.
Uždegęs nedidelį šviestuvą, pritūpė priešais ją.
– Breidenai…
Jis ranka parodė sustoti.
– Parodykit ranką.
– Man viskas gerai. Turiu grįžti prie darbo. Atleiskit, kad iškėliau sceną.
– Atraitokite rankovę arba apnuoginkite petį, kad matyčiau.
Zara padelsė, bet galiausiai apnuogino baltą petį su mėlynu liemenėlės dirželiu.
Ant kreminės odos ryškėjo melsvi pirštų atspaudai ir tai siutino Breideną.
– Vertėjo jį nokautuoti.
Breidenas lėtai užtraukė suknelės rankovę. Zara suvirpėjo ir, žvelgdama tiesiai į akis, uždėjo ranką jam ant plaštakos.
– Man viskas gerai, – dar kartą patikino. – Tikrai turiu grįžti prie darbo. Labai dėkoju už tai, ką padarėte.
Tik pajutęs jos šiltą kvėpavimą ant skruosto, Breidenas suprato, kaip arti jų veidai. Jis pakėlė akis ir žvilgtelėjo jai į lūpas.
– Mano motyvai kartais būna savanaudiški.
Zara truktelėjo lūpų kamputį.
– Šiaip ar taip, jie suveikė.
Jis pasilenkė, taip arti, kad kvėpavo vienu oru.
– Aš visuomet efektingas.
Antras skyrius
Efektingas. Nuodugnus. Globėjiškas. Breideną Ošėją buvo galima apibūdinti daugybe būdvardžių. Be to, Šeinui pratrūkus, jis bemat atskubėjo į pagalbą.
Šylant Breideno visureigiui, Zara jaukiai įsisupo į apsiaustą. Jos suknia puikiai tiko vilkėti pokylyje, tačiau ne sniego pūgoje – vietoj seksualių aukštakulnių priderinta prie didžiulių guminių sniego batų ji neteko pusės mažos juodos suknelės žavesio.
– Kai minėjote, jog mane namo parveš vairuotojas, nesitikėjau prie vairo išvysti jus. – Moteris žvilgtelėjo į prietaisų skydelio apšviestą Breideno profilį, tamsoje dar mįslingesnį.
– Po to įvykio su Šeinu nepatikėjau jūsų saugumo į svetimas rankas. – Automobilio ratai slystelėjo ir vyras tvirčiau sugriebė vairą. – Be to, nebūčiau leidęs jums vairuoti tokiomis sąlygomis – kažkas vakarėlyje užsiminė, jog prognozavo ne centimetrus, o metrus kritulių.
Zara sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip meistriškai Breidenas įvairavo į posūkį ir suvaldė slystančius užpakalinius ratus. Išvažiavę iš istorinių rūmų Bikon Hilo rajone, jiedu pakeliui sutiko vos porą automobilių.
– Labai apgailestauju, – mašinai pagaliau riedant tiesiai tarė ji. – Vertėjo išvažiuoti vos perspėjus mane apie prastą orą. Būtume išvengę Šeino ir viso šito vargo.
– Šeino neišvengsite, kol jis sutiks sau vertą priešininką, – piktdžiugiškai šyptelėjo Breidenas. Blausioje nakties šviesoje jis atrodė ypač grėsmingas, tonas bylojo, jog kalbėjo apie save patį. – O dėl oro nesijaudinkite – pūga įsisiautėjo gerokai anksčiau, nei tikėjausi, be to, šį vakarą neturėjau planų.
– Tikiuosi, svečiai sėkmingai grįžo namo, – garsiai svarstė ji. Maisto tiekėjai išvyko panašiu metu, ir Zara vylėsi, jog namus jie pasiekė saugiai. – Jie išvažiavo prieš valandą, tad keliai dar nebuvo visiškai užsnigti.
Kaip ir po kiekvieno renginio ji pati pasiliko ilgėliau apsitvarkyti ir pasirūpinti, kad viskas būtų taip, kaip prieš jai įžengiant – tai buvo darbo dalis. Vis dėlto, jai išvažiavus, rūmuose liko keletas valytojų ir Zara tikėjosi juos taip pat saugiai grįšiant namo.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
