šalta, todėl tie, kurie negalėjo eiti miegoti, buvo susirinkę tarnų salėje prie židinio.
– Ar galėjo tie balsai, kuriuos girdėjai, būti mano žmonos ir kambarinės? Juk Misden turėjo būti su šeimininke.
– Ne, sere. Parnešusi šeimininkės padėklą po vakarienės ji pasakė einanti miegoti ir perdavė ponios Volfgang įsakymą niekam dėl jokios priežasties netrukdyti jos iki ryto. Ji kalbėjo labai ryžtingai, o paskui nuėjo į savo kambarį. Gretimame kambaryje mieganti tarnaitė girdėjo ją krapštantis tol, kol ją pašaukė, kai paaiškėjo, jog šeimininkė tebėra gyva.
Volfas susiraukė galvodamas, kad trūksta kažkokios svarbios detalės. Jis pasakė:
– Turiu nueiti į namą. Man atrodo, ten gyvena Džonsas.
– Taip, pone Volfgangai, gyvena ir neabejoju, kad mielai su jumis pasikalbės, bet saugokitės ką nors susitikti kaime, sere. Kai Arandeilo dvaras buvo uždarytas, daugelis žmonių prarado pragyvenimo šaltinį, jie į jus ne itin palankiai žiūri.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
