nė nežinai, ką noriu pasiūlyti, – jo lūpų kamputis virptelėjo.
– Skaityk iš lūpų, Kolai, – dar šiek tiek ir ji susileis čia pat jam prie kojų, todėl turėjo sukaupti visas valios jėgas. – Su-si-kišk.
– Kur nors konkrečiai? – tingiai pasiteiravo jis.
Jis nė neketino atsitraukti, bet tebus ji prakeikta, jei leis jam apmokėti jos skolas. Gal jai ir reikia pinigų, bet orumas – svarbiau.
– Bet kur, kur tilps.
– Aš nepriimsiu neigiamo atsakymo, – Kolas perbraukė jai per rankas ir suėmė už pečių.
Pajutus Kolo pirštus ant nuogos odos, Elizą nenumaldomai užliejo susijaudinimo banga, bet ji nuožmiai nusipurtė jo rankas.
– Gerai, nes aš nesirengiu kartoti savo atsakymo.
– Tu juk žinai, kad galiu būti labai atkaklus, kai ko nors noriu.
Vargu ar būtų tapęs generaliniu direktoriumi dar nė nesulaukęs trisdešimties, jei nepasižymėtų tuo beveik maniakišku atkaklumu. Kolas geidė jos metų metus, kai jie buvo jauni, o ji erzindavo jį sukiodamasi prieš nosį it gyva pagunda. Ji nusileido vos vieną kartą… ir tas vienintelis kartas negrįžtamai pakeitė visą jos gyvenimą. Taip, tai skamba šiek tiek dramatiškai, tačiau kai tądien jis išvyko, griuvėsiais virto viskas, kas ligi tol atrodė įprasta ir pažįstama, ji liko tuščiomis rankomis. Norėjo kam nors suversti dėl to kaltę, ir Kolas buvo vienintelis tinkamas kandidatas.
– Kolai, neužteks tik kartoti, kad mane įtikintum, – paėmusi krepšį ji persimetė jį per petį.
– Geriau manęs neskatink, Eliza.
Išgirdus, kaip jam iš galugerklės it grėsmingas urzgimas išsprūdo jos visas vardas, ją užliejo stipri pojūčių banga. Ją traukė tas gomurinis, vyriškumą spinduliuojantis garsas, išsiveržiantis iš Kolo vidaus kaskart, kai jis siekdavo ko užsigeidęs. Tai tebuvo mažytis įtrūkimas jo išoriniame fasade, bet, jos manymu, atrodė be galo seksualiai.
– Aš tavęs neskatinu.
Jis prasižiojo, bet nusprendė patylėti. Laikydamas rankas toliau nuo jos kantriai stebėjo, kaip Eliza lėtai praslenka pro jį stengdamasi neprisiliesti.
– Turėtume pratęsti pokalbį prie gėrimo.
Kol Eliza įjungė studijos signalizaciją, Kolas stovėjo čia pat, jai už nugaros. Jai pašiurpo oda nuo jo artumo, kūnas ilgėjosi jo prisilietimo, bet ir norėjo išvengti. Galvoje skambant apie pavojų įspėjančių garsų kakofonijai, Eliza vis kartojo sau: nepasiduok, nepasiduok.
– Nėra ką pratęsti, Kolai.
– Tiesiog ateik, pavaišinsiu tave gėrimu, o tu galėsi toliau netrukdoma svarstyti, kur galėčiau susikišti savo pasiūlymą, – jis žengė paskui ją į kvepiančią vasaros naktį.
Pavojingas geismas susiraizgė jos papilvėje lyg pulti pasiruošusi gyvatė. Šiaip jau pavydėtina savitvarda atsidūrus šalia Kolo visada pavesdavo. Kažkokiu būdu jis privertė ją pamiršti visus planus, įsipareigojimus ir įsitikinimus, kurių Eliza skrupulingai laikėsi.
– Pasimatysime rytoj, – jis taip švelniai perbraukė nykščiu per skruostą, kad Eliza pamanė, jog jai tik pasirodė.
Kolas dingo, Elizai nė nespėjus paprieštarauti, jai beliko niršti, nes šįkart tašką pelnė jis. Akimirką ji sugniaužė kumščius stengdamasi atgauti savitvardą, o tada žengė prie automobilio. Jis tikras šaltakraujis, jei išdrįso pasirodyti čia lyg niekur nieko, lyg tąkart nebūtų išvykęs ir palikęs jos gyvenime žiojinčios milžiniškos tuštumos.
Eliza pajuto krepšyje vibruojant telefoną ir ėmė raustis bandydama įvairių dokumentų ir kosmetikos priemonių chaose rasti dūzgiantį aparatą.
– Klausau.
– Eliza Džonson? – vyriškas balsas nebuvo pažįstamas. – Skambinu iš Viktorijos banko. Turite minutėlę?
Antras skyrius
Kavinėje virė gyvenimas, lyg jos pasaulis nebūtų pakibęs ant prarajos krašto. Žmonės juokėsi, pro aukštus, lubas siekiančius langus liejosi saulės šviesa, smagus puodelių tarškėjimas į lėkšteles dirgino Elizai nervus. Galbūt trečias puodelis kavos nebuvo pats protingiausias pasirinkimas, nes ji ir taip jautė energijos antplūdį. Šiaip ar taip, piktnaudžiauti kava nėra taip blogai, kaip mėginti užsimiršti pasičiupus indelį žemės riešutų kremo ar kibirėlį šokoladinių ledų su karamele, o būtent tai ji ir norėjo padaryti.
Banko vadybininkas, paskambinęs praėjusį vakarą, mandagiai informavo ją, kad ji gali turėti sunkumų vykdydama įsipareigojimus bankui dėl Elizos Džonson baleto mokyklai suteiktos paskolos. Ją pakvietė į banką pasikonsultuoti su vienu iš specialistų dėl galimų sprendimų, tačiau Eliza puikiai suprato, kad neuždirbusi daugiau pinigų praras šokių mokyklą. Kaip tada ji pasirūpins motina?
Pastarąsias dvidešimt keturias valandas ji nepaliaujamai suko dėl to galvą. Iš pradžių guodusi save, kad viskas susitvarkys, galiausiai ėmėsi ruoštis blogiausiam, o po beveik bemiegės nakties jautė, kad nervai beveik pašlijo. Po susidūrimo su Kolu ir skambučio iš banko Eliza beveik nieko neturėjo burnoje, nes skrandį vis stipriau spaudė nervų kamuolys.
– Ele! – Džasmina pamojavo jai prieš pat nosį, tamsios jos akys prisimerkė. – Ar tu dar čia?
– Vakar mane aplankė Kolas, – ji neketino sakyti draugėms ar kam kitam apie Kolo pasirodymą, bet žodžiai išsprūdo tarsi savaime.
– Oho, – Misė, kita jos draugė ir darbuotoja, žiūrėjo į ją didelėmis kaip lėkštės akimis. – Tai bent staigmena.
– Žinau.
Misė ėmė žaisti su savo kavos puodeliu.
– Senokai nesimatėte, tiesa?
– Penkerius metus, – linktelėjusi tarė ji. Negirdėjo iš Kolo nė žodelio pusę dešimtmečio… nė pyptelėjimo nuo tos nakties, kai išvyko. – Atrodo, jis nori mane pasamdyti.
– Po perkūnais, kam?! – negalėdama tuo patikėti paklausė Džasmina.
– Tai susiję su kažkokiu pasirodymu, bet jis nepaaiškino, – ištarus garsiai tai nuskambėjo gerokai kvailiau nei jos galvoje… jei tai išvis įmanoma. – Pasiūlė sumokėti.
– Apie kokį pasirodymą kalbi? – Misė pasilenkė, jos turkio mėlynumo akys smalsiai spindėjo. Džasmina niuktelėjo jai alkūne ir pervėrė griežtu žvilgsniu.
– Juk sakiau, kad nežinau.
Džasmina papurtė galvą.
– Tai įtart… Juk nesvarstai to pasiūlymo, ar ne?
Eliza pavartė akis, bičiulė visada elgdavosi tarsi rūpestingoji perekšlė višta.
– Aš jo nesvarsčiau.
– Bet?..
