tęsti ginčą, tačiau išgirdusi šiuos žodžius pasisuko ir pažvelgė pro langą. Iš nuostabos ji išsižiojo.
– Oho. Tu tai sukūrei? Tikrai?
– Taip, ką manai?
– Aš… – ji neatsakė, išlipo iš automobilio, sumurmėjo, kai sportbačiais apautos kojos susmego į sniegą, ir smarkiau užsitraukė dygsniuotą striukę, papūtus stipriam kalnų vėjui. Aleksas prišoko prie Floros, ir ši atsisuko į jį.
– Neveltui žaidei tais kubeliais būdamas vaikas, ką?
Viešbutis buvo pastatytas ant siauro kalnų iškyšulio. Tarsi kybojo ore virš slėnyje besidriekiančio Insbruko. Kalnai puikiai derėjo prie gyvo paveikslo, matomo pro didžiulius langus. Aleksas nenorėjo suprojektuoti tradicinės trobelės. Jis pasinaudojo šiose vietovėse paplitusia aukso spalvos mediena, ja įrėmino didžiulius stiklo lakštus. Viešbutis turėjo atrodyti netinkamas, pernelyg industrinis šiai ramiai vietai, tačiau statinys puikiai įsiliejo į aplinką, o stiklinės sienos atspindėjo medžius ir kalnus.
Kiekvieną kartą pamačius viešbutį Aleksui stipriau suplakdavo širdis. Jis negalėjo patikėti, kad planai virto realybe.
– Patinka?
Floros skruostai švytėjo, plačias lūpas nušvietė šypsena.
– Labai. Aleksai, tai nuostabu.
Jam smarkiai palengvėjo. Kažin kodėl Floros nuomonė tokia svarbi. Ji – ne tik seniausia jo draugė. Ne, Aleksas pasitikėjo jos skoniu. Jei Flora nesuprastų šio kūrinio, vadinasi, jis netinkamai perteikė savo viziją.
– Tai pirmyn. Eime vidun. Manau, pratrūksi pamačiusi baseiną.
2
– Viską man aprodyk, Aleksai! Ne kiekvieną dieną pats architektas surengia įspūdingą ekskursiją.
– Ar nenori pirmiausia apžiūrėti savo kambario ir atsikvėpti?
Flora papurtė galvą.
– Ne, ačiū, nė nepavargau. O mano kambaryje ekskursiją užbaigsime, – stebėdama, kaip patarnautojas krauna jos krepšius ir striukę į vežimėlį, Flora palaimingai atsiduso. – Taip daug geriau nei tempti palapinę per laukus, o tada grįžti pasiimti čiužinių. Be to, juk nori, kad perprasčiau klientų pageidavimus? Geriausias būdas ta padaryti – įdėmiai apsižvalgyti aplinkui.
Florai viešbutis atrodė prabangus, tačiau jaukus ir patogus. Viskas pastato viduje buvo sukurta iš tokio paties medžio ir stiklo derinio kaip ir išorėje, tik vaizdą švelnino šiltos spalvos, gausybė augalų, abstraktūs paveikslai ir patogios sofos su pagalvėlėmis. Šie akcentai kūrė jaukumą.
Aleksas nusimetė prabangią slidinėjimo striukę, kuri tikriausiai kainavo daugiau nei visas lagaminas Floros drabužių, ir mostelėjo ranka.
– Kur norėtum pradėti?
– Gal nuo apačios kilkime aukštyn?
– Puiku, pasiruošk apstulbti. Leidžiamės prie baseino.
Iš tiesų išvydusi baseiną Flora vos neaiktelėjo iš susižavėjimo. Baseinas buvo aukštu žemiau nei durys į viešbutį. Patalpa aukštomis lubomis buvo įrengta ant kyšulio krašto. Pro didžiulius stiklinius langus grožėdamasi baltomis viršukalnėmis Flora pagalvojo, kad plaukiodama prie baseino krašto ji veikiausiai jaustųsi tarsi šalia prarajos – lyg galėtų nerti nuo kalno ir nusileisti į slėnį apačioje.
Apšvietimas buvo maloniai blankus. Kampuose stovėjo minkštos sofos, o stumdomosios glazūruoto stiklo durys slėpė sūkurines vonias, saunas ir pirtis. Ant stalų stovėjo ąsočiai su lediniu vandeniu ir gardžiai atrodančių vaisių lėkštės, medinėse lentynose buvo padėti stori, minkšti rankšluosčiai.
– Ak, – aiktelėjo Flora, stengdamasi įsidėmėti kiekvieną smulkmeną. – Noriu čiupti žurnalą iš tos dailios knygų lentynos, užsimesti chalatą ir čia apsigyventi amžiams. Ar galiu? Prašau?
Aleksas nekreipė dėmesio.
– Eime, kita stotelė – valgomasis, tada palydėsiu tave į kambarį, kuriame gyvensi.
Kai jie surado Floros kambarį, ji jau buvo pasižymėjusi daugybę pastabų ir nufotografavusi nemažai detalių, kurios turėjo padėti dirbant. Žinoma, dizainas, kurį ji sukurs Balio viešbučiui, bus originalus, derės su Alekso vizija ir vietos gamta, tačiau buvo naudinga žinoti užsakovų skonį. Flora suprato, kodėl Lola pasirinko tokią spalvų paletę – šiltą, prabangią ir gerai tinkančią prie viešbutyje naudotų natūralių medžiagų. Minkšti baldai ir smulkios detalės kambariuose buvo švelnių atspalvių – kreminių, auksinių, bronzinių ir oranžinių. Dekoratyvines pagalvėles puošė bronziniai ir oranžiniai dryželiai, o chalatai, rankšluosčiai ir ką tik išlyginti darbuotojų marškiniai buvo šampano spalvos.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
