išlėkė iš kabineto, praėjo pro registratūrą nė neatsisukusi pažiūrėti, ar jis seka įkandin, ir patraukė prie lifto. Laukdama ir spaudinėdama mygtuką kaukšėjo aukštakulniu į grindis.
Maksas stovėjo jai už nugaros: pakankamai arti, kad galėtų ją stebėti, bet užtektinai toli, kad neskatintų toliau svaidytis įžeidimais.
Liftas atvažiavo ir Rauzė, ignoruodama Maksą, nuleidusi galvą ir maigydama telefoną, įžengė į vidų.
Uždaroje erdvėje jis užuodė jos brangius gėlinius kvepalus. Tai tikriausiai buvo koks vienetinis mėšlas, pagamintas iš vienaragio ašarų. Rauzė atsirėmė į lifto sieną ir sukryžiavo lieknas it gazelės kojas.
Tau moka, kad ją prižiūrėtum, prisimeni? Darbo aprašyme nebuvo nurodyta, kad reikės apžiūrinėti jos kojas.
Nugurkęs seilę Maksas stebėjo, kaip virš lifto durų keičiasi skaičiai. Skambučio garsas pranešė, kad jie atvyko, ir Rauzė kulniukais kaukšėdama betono grindiniu nužingsniavo paskui Maksą. Jis būtų atpažinęs jos automobilį, net jei Rauzė nebūtų paspaudusi pultelio ir uždegusi signalizacijos šviesos.
Spindintis ryškiai raudonas automobilis išsiskyrė iš paprastų beveidžių juodų ir pilkų sedanų, kurie anksčiau priklausė Niujorko policijos departamentui, o dabar – apsaugos kompanijai ir jos darbuotojams. Rauzės ir Makso kvėpavimas, susimaišęs su šaltu gruodžio oru, bangavo garais.
Maksas įsėdo į savo automobilį, niekuo neišsiskiriantį pilkos spalvos fordą Crown Victoria. Kai Rauzė pajudėjo iš stovėjimo vietos, jis įjungė variklį ir ėmė ją sekti.
Eismas buvo labai intensyvus, bet ryškų merginos automobilį sekti buvo lengva net tada, kai jis vingiavo iš vienos juostos į kitą, kas, be abejonės, erzino Maksą. Vairavimas Niujorke buvo tikras košmaras. Jei dėl darbo nereikėtų važinėti po visą valstiją, Maksas nė neturėtų automobilio. Vairavimas Niujorke prilygo bandymui susidraugauti su nusikaltėliu… beprasmis ir rizikingas veiksmas. Nuolatinis taksi, arba kebų, kaip jie čia vadinami, signalizavimas varė jį iš proto ir vertė gūžti pečius.
Būdavo dienų, kai jis tikrai pasiilgdavo Australijos, bet nuvydavo šalin beverčius sentimentus ir širdies skausmą, kurį sukeldavo mintys apie namus.
Galiausiai jie kirto Bruklino tiltą ir netrukus Rauzė sustojo prie vieno iš kotedžų. Jo automobilis sustojo už josios. Šalikelėje augo medžiai, jų nuogos šakos buvo papuoštos spalvotomis šviesų girliandomis. Rajonas nebuvo prabangus, visai ne toks, kokiame, Makso manymu, turėtų gyventi tokia princesė. Pastatai gana kuklūs. Ant kai kurių laukujų durų kabėjo Kalėdų vainikai.
Kai Maksas išlipo iš automobilio, po jo kojomis gurgždėjo sniegas, ir jis nusekė ją takeliu prie namų durų. Bandydamas apsisaugoti nuo šalčio susinėrė rankas ant krūtinės.
Kai Rauzė rankinėje žvejojo namų raktus, jam kilo įtarimas. Stipri intuicija, kurią išsiugdė per tuos metus, kai dirbo policininku. Pūstelėjo gaivaus oro gūsis, bet buvo dar šis tas. Kažkur toli jis išgirdo keistą garsą, kuris privertė sunerimti.
– Palauk, – Rauzė jau kišo raktą į spyną, kai jis uždėjo ranką ant jos rankos.
Maksas apsisuko ir apžiūrėjo jos namą. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė įprastai, bet tada jis pastebėjo cigaretės nuorūką šalia jos durų.
Maksas žengė į priekį ir pabandė atidaryti duris. Užrakintos. Jis ištiesė kaklą ir patikrino langą šalia durų. Taip pat užrakintas.
– Ką darai? – paklausė Rauzė, bet Maksas ją nutildė žvilgsniu.
– Rūkai?
Ji papurtė galvą ir pakėlė antakius.
– Rūkymas kenkia odai. Kodėl klausi?
Praeivis nenumestų nuorūkos prie Rauzės namų durų. Ne, rūkalius tikrai stovėjo būtent čia.
Rauzė įsižeidė, kad nieko neatsakęs Maksas, viena ranka laikydamas palto apykaklę, kita įkišo raktą į spyną.
– Veltui nerimauji.
Tačiau Makso vis dar neapleido nuojauta. Darbo policijoje metai jį išmokė visada kliautis nuojauta. Tiesą pasakius, dėl patikimų juslių jis pelnė Žmogaus Voro pravardę.
Ir tą vienintelį kartą, kai nepaklausė nuojautos, Maksas sumokėjo. Ir brangiai.
Rauzė atidarė duris ir kaukšėdama tamsiomis, blizgančiomis grindimis įžengė į prieškambarį. Ji surinko skaičius apsaugos sistemos diskelyje ir įmetė raktus į krištolinį dubenį, žvangesys nuaidėjo per tuščią butą.
– Juk sakiau, kad nenutiko nieko blogo, – nusivilkusi paltą ir išsispyrusi iš batelių kalbėjo toliau Rauzė. – Man nereikia profe…
Nespėjusi baigti sakinio ji apsidairė. Po visą svetainę išmėtytos pagalvėlės. Praviri kavos stalelio stalčiai, jų turinys išverstas ant grindų. Ant šono gulintį grindų šviestuvą supo nuotraukos rėmelių šukės.
– O Dieve, – Rauzės kvėpavimas pasunkėjo, kai ji tyrinėdama žalą grąžė rankas.
Ji pasilenkė ir pakėlė sidabrinius rėmelius. Suskilęs stiklas ant nuotraukos paliko įbrėžimą, kuris sudarkė jaunos merginos, stovinčios prie pagyvenusios moters, veidą. Ji pirštu perbraukė kreivą liniją.
Popieriaus lapai su papuošalų eskizais nuklojo grindis tarsi gigantiškos snaigės. Knygų spinta apversta, turinys išbarstytas. Maksas įvertino knygų spintos svorį. Ją nuvertė fiziškai stiprus žmogus.
Raudonos duženos spindėjo ant grindų – nudraskyti ir į šipulius sudaužyti Kalėdų eglutės žaisliukai. Ant grindų mėtėsi du sveiki burbulai, ant medžio viršūnės kreivai kabėjo angelas.
– Laikykis šalia manęs, kol apžiūrėsiu kitus kambarius, – ramiai tarė Maksas.
Jis žinojo taisykles. Apžiūrėti nusikaltimo vietą. Nepalikti aukos vienos, jei kartais įsibrovėlis vis dar būtų namuose. Jie tik dviese, tad nėra kito žmogaus, galinčio pasilikti ir saugoti Rauzę.
Maksas įkišo ranką po odiniu švarku ir išsitraukė iš dėklo pistoletą.
– Turime įsitikinti, kad namuose nebėra įsilaužėlio.
Suspaudusi lūpas Rauzė linktelėjo ir paklusniai priėjo arčiau. Kartu perėję svetainę jie patraukė į virtuvę. Dar daugiau atidarytų spintelių, dar daugiau stiklo šukių. Durys, vedančios į vidinį kiemelį, buvo uždarytos.
Bet neužrakintos.
– Ar prieš išeidama jas patikrinai?
Rauzė prikando apatinę lūpą.
– Nuoširdžiai prisipažįstu, kad neprisimenu.
Kad mergina neatsiliktų, Maksas judėjo lėtai. Tačiau kraujas jo gyslomis tekėjo srauniai, juslės paaštrėjo, kad nepraleistų nė menkiausio garso arba judesio. Jos tylūs žingsniai. Kvėpavimas.
Kai
