išpūtė žalias akis.
– Džesis? – dusliai pakartojo ji. – Kalbate apie… Džesį Morganą?
– Ar jį pažįstate? Turėtumėte pažinoti.
Ji linktelėjo.
– Taip. Miestelis mažas. Aš… gerai jį pažįstu.
Tai Keitė – Džesio draugė? Tada artimiau su ja susipažinti bus paprasta. Netikėtai paaiškėjo, kad jie ne vien viešbučio darbuotoja ir svečias; juodu turi bendrą draugą.
Pati geriausia visos dienos naujiena.
Keitei sukosi galva. Patrauklusis Semas Lankasteris – Džesio draugas? Neįtikėtina. Argi įmanomas toks sutapimas?
Nors iš pradžių dėl Semo ji turėjo šiokių tokių nuogąstavimų, jai patiko jo šypsena, lengvas humoras. Norėtų jį ir vėl susitikti viešbutyje. Tikrai neieško meilės nuotykio – vis dar jautėsi skaudžiai Džesio pažeminta. Bet juk gali leisti sau žavėtis gera Semo išvaizda, netgi lengvai paflirtuoti, žinodama, kad po savaitės jo čia nebebus. Bet kad jis Džesio draugas, jau keblu.
Kas, jei Džesis papasakojo Semui apie tą velnišką bučinį? Šiandien ir taip jau pakanka negandų. Bet pagalvojusi, kad Semas žino apie tą nelemtą bučinį, net šiek tiek susigūžė.
Turėtų nedelsdama pasitraukti nuo Semo staliuko. Nė kiek netrokšta susidurti su Džesiu šio žavaus vyriškio ir daugybės smalsių restorano lankytojų, kurie tik ir tyko peno paskaloms, akivaizdoje.
Bet ji paprasčiausiai nepajėgė atsisakyti praleisti Semo Lankasterio draugijoje dar keletą minučių, o tada jau skubiai pasitrauks – gal į virtuvę ar bent į kitą salės pusę, kad tik nesusidurtų su Džesiu, kai tas pasirodys.
– Iš kur pažįstate Džesį? – paklausė stengdamasi atrodyti linksma, o ne spirganti iš nekantrumo.
– Susibičiuliavome Sidnėjuje, kai mokėmės universitete, – žemu balsu pasakojo Semas. – Abu studijavome inžineriją. Džesis mokėsi dviem kursais žemiau, bet abu žaidėme toje pačioje universiteto futbolo komandoje. Be to, kartu slidinėdavome.
Jai dvidešimt aštuoneri, tad Semui turėtų būti trisdešimt.
– Ir nuo to laiko tebedraugaujate? – toliau klausinėjo ji.
Geriau, kad jiedu būtų tik šiaip pažįstami.
– Kurį laiką mudviejų ryšiai buvo nutrūkę, bet prieš porą metų vėl susitikome vienoje Indijos statybvietėje, kur atstatinėjome potvynių nuniokotus kaimus.
Jai netilpo galvoje, kad Semas, toks gražuolis, galėtų imtis labdaringos veiklos tolimame pasaulio kampelyje. Kaip netikėta.
– Tai judu su Džesiu dirbote toje pačioje tarptautinės paramos organizacijoje? – pasiteiravo ji.
– Ne. Savanoriavau per atostogas. Dirbau pačius paprasčiausius darbus. Buvau dailidė.
Iš tikrųjų. Kai spaudė jam ranką, delnas atrodė kietas.
– Aš sužavėta. Tai taip… kilnu. – Šis patrauklus vyriškis, kuris, kad ir kur būtų, sujaudins moterų širdis, per sunkiai pelnytas atostogas dirbo be užmokesčio besivystančioje šalyje, kur nešvaru ir tyko pavojai.
– Kilnu? Gražiai pasakyta, bet vargu ar pritarčiau. Sakyčiau, vien karštis, prakaitas ir be galo sunkus darbas, – paprieštaravo jis. – Tik likau patenkintas, kad buvau naudingas daugeliui žmonių, patekusių į beviltišką padėtį.
– Suprantu, kad smagumo mažai, bet padėjote bėdos ištiktiems žmonėms. Mano nuomone, tai kilnu – ir nepriversite manęs manyti kitaip.
Jis įspūdingai gūžtelėjo plačiais pečiais.
– Tai atvėrė man akis. Kitaip ėmiau vertinti gyvenimą savo šalyje.
– Ir aš svarsčiau apie savanorystę, bet to daryti taip ir neteko. Dėl ko įsitraukėte į šią veiklą?
Jo veido bruožai tapo griežti, gilios rudos akys apniuko.
– Atrodė, kad tai gerai. Būdas grąžinti skolą. – Jis kalbėjo tokiu tonu, kad jai kilo įtarimų, ar viską pasakoja. Bet kodėl jis turėtų atvirauti?
Semas Lankasteris tik svečias – asmeninis jo gyvenimas jai neturi rūpėti. Tiesą sakant, ji turėtų stengtis neperžengti ribų ir daryti tik tai, kas privalu einant viešbučio administratorės pavaduotojos pareigas, ir dar sekmadienį, kai reikia sparčiai suktis.
Vertėtų kuo greičiau grįžti į tikrovę.
Jos balsas vėl tapo neutralus ir svetingas.
– Malonu, kad likote visu tuo patenkintas. – Ji vėl dirstelėjo į valgiaraštį. – Gal norėtumėte užsisakyti, kol laukiate Džesio? – Buvo sunku abejingai ištarti šį vardą.
– Palauksiu. Nors nekantrauju paragauti valgių; viskas čia atrodo taip skanu. – Semas apsižvalgė aplink ir pritariamai linktelėjo. – Man patinka, kaip Benas pastatė šį viešbutį. Nekeista, kad jis pelnė apdovanojimų už architektūrą.
– Benas, Džesio brolis? Mano bosas? Uosto viešbučio savininkas? – negalėjo patikėti ji.
– Kaip ir Džesis, Benas yra mano draugas, – pareiškė Semas.
– Suprantama, – numykė ji.
Jei ji nors akimirką svarstė, ar toliau puoselėti potraukį Semui Lankasteriui, turėtų tuojau pat liautis. Su Benu ji kartu užaugo. Su Morganais jie buvo kaip viena šeima. Bet kokie santykiai su Semu, akylai ir pašaipiai stebint broliams Morganams, buvo neįmanomi – ypač jei Džesis jam papasakojo apie tą bučinį.
– Ar su Benu irgi pažįstami nuo seno?
– Porą kartų jis prisidėjo prie mudviejų su Džesiu, kai traukėme slidinėti į Tredbo Vilidžą, – pasakė Semas. – Visi kartu slidinėjome.
– Turbūt veikiau vakarodavote ir gerdavote, nei slidinėdavote, – pareiškė ji.
– Kas ten vyko, tegul ten ir pasilieka, – atšovė Semas ir pergalingai nusišypsojo.
Šiaip jau netaisyklingi jo veido bruožai nebuvo gražūs. Bet viskas kartu – alyvų spalvos oda, tamsios kaip kartusis šokoladas akys, kumpa nosis, geidulingos lūpos, tamsūs tankūs antakiai su paslaptingu nedideliu randu – sudarė darnią visumą ir veidas atrodė ne tik šiaip gražus.
Džesis su Benu irgi nebuvo bjaurūs pažiūrėti. Ji tik galėjo įsivaizduoti, kaip šie trys išvaizdūs vyrukai kėlė ir taip gerą nuotaiką Naujojo Pietų Velso slidinėjimo trasose. Ji gerai žinojo, kaip ten šėliojama.
Kai trečius metus studijavo verslą Sidnėjuje, kartu su universiteto slidinėjimo klubo nariais buvo slidinėti. Nuo Sidnėjaus sniegynai buvo vos už dienos kelio, bet ne tai buvo svarbu.
Pabendrauti buvo svarbiau nei kartu slidinėti. Per
