ji stengėsi prisitaikyti ir laižėsi žaizdas džiaugdamasi proga atsigauti nematant teisuoliškam socialiniam Niujorko rateliui. Dėl Barto ji buvo tokia užtikrinta, kad per anksti atskleidė kortas ir gėdingai pralaimėjo. Bet metas atsistoti ant kojų bent jau profesine prasme, o paskui galbūt pavyks susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir vyrą. Medison susikaupė ir tvirtu balsu tarė:
– Manau, kad turėtum perrašyti šio vakaro kalbą.
Staiga Kitas sustingo kaip auką stebintis grobuonis.
– Tikrai? Kodėl?
– Labai jau šalta, – nors Medison drebėjo keliai ir kiekviena esybės skaidulėle juto, kad verčiau užsičiaupti ir nešti užpakalį pro duris, kol jos neatleido, ramiai žvelgė jam į akis. – Visas keturias savaites, kiek čia dirbu, buvai pasinėręs vien į darbą. Beveik nepastebėjai, kad dingo Viltė. Kasdien ateini anksčiau nei aš, nepasidarai pertraukos net per pietus, nebent eini į susitikimą, ir kas žino, kada išeini? Bet kalba? Joje nėra nė trupučio aistros.
Kitas nenuleido nuo jos akių, veidas vis dar buvo akmeninis.
– O tu ją skaitei? Knygą?
Ką ji pasakė?
– Aš… žinoma, skaičiau.
– Ar tu parašytum geriau?
Išgirdusi šaltus žodžius Medison krūptelėjo, bet greitai kilstelėjo smakrą ir metė jam piktą žvilgsnį.
– Ar galėčiau parašyti įžanginę kalbą, kuria išreikščiau, kaip vertinu autorių ir jo knygą, ir įtikinčiau visus susirinkusiuosius ją perskaityti? Taip. Taip, galėčiau.
– Puiku, – atšovė Kitas prisitraukdamas krėslą prie stalo ir įsmeigė žvilgsnį į ekraną. – Turi valandą. Pažiūrėsim, ką sugalvosi.
– Puiki kalba, – pagyrė dar vienas svečias ir Kitas vos sutramdė atodūsį. Tai tikrai buvo gera kalba, ir jis puikiai ją pasakė. Nuoširdumo ir humoro derinys. Tik bėda ta, kad ne jis ją parašė. Truputį pagražino, pataisė, bet neparašė. Erzino tai, kad Medison buvo teisi, – jo variantui trūko aistros.
Kitas kuo puikiausiai žinojo, kokia to priežastis. Prieš trejus metus jis prarado bet kokią aistrą, bet kokį gyvenimo džiaugsmą ir viltį, o dabar atrodė, kad neteko ir gebėjimo apsimetinėti.
Argi ne juokinga. Juk jis apsimetinėjimo meistras – ir darbe, ir su elegantiškąja Kamila bei visais potencialiais jos pakaitalais, ir su draugais. Įtikinamai apsimesti senuoju Kitu jam nepavykdavo tik su šeima. Ypač su šeima, o ką jau kalbėti apie vestuves, grėsmingai stūksančias horizonte kaip nuolatinis priminimas, kad jis visko neteko. Šitai reikėjo išspręsti, ir kuo greičiau. Žinojo, kad turi atsakyti. Žinojo, kad turi dalyvauti. Tik negalėjo prisiversti įsipareigoti, nes tada jos taps tikros. Ačiū Dievui už naująjį projektą. Bent jau trumpam padėdavo užsimiršti.
Užsimiršimas buvo prabanga.
Staiga pastebėjo Medison, sklendžiančią per minią, ramią ir neišmušamą iš vėžių kaip visada. Jai sustojus kažką pašnabždėti vienai padavėjai į ausį, Kitas prisimerkė, bet mergina greitai nubėgo nešina padėklu. Kaip ji sklęsdavo per biurą, apsivilkusi savo kuklią juodų kelnių ir tobulai išlygintos baltos palaidinės uniformą… Produktyvi, rami ir, bent jau iki šiandienos, be jokių emocijų.
Kaip gaila. Jokia moteris, turinti žalias įkypas kaip katės akis, plaukus kaip pirmi saulės spinduliai ir plačias saldžias lūpas, neturėtų būti tokia prėska.
Nors anksčiau šiandieną buvo visai ne prėska. Tiesą sakant, laisvai dalijosi nuomone ir, kad ir kiek stengėsi išlikti rami, neleisti jam pamatyti nevilties tose akyse po sunkiomis blakstienomis, kaukė trumpam nukrito.
Paskui dar parašė tą kalbą. Per valandą. Taip, Medison tikrai turi slaptų gelmių. Ne, nesiruošiu jų patyrinėti, Kitas priminė pats sau. Jam tiesiog įdomu, nieko daugiau. Pasirodo, Medison Karter yra mįslė, o minti mįsles jam patinka.
Kitas atsiprašė svečių grupelės, šypsodamasis išklausė dar vieno komplimento už kalbą, paspaudė svečiams rankas ir iš lėto patraukė per minią stebėdamas, ar visiems linksma, ar sukelto bruzdesio pakaks, kad pristatymas būtų sėkmingas. Vakarėlio vieta buvo įkvepianti – senas art deco stiliaus kino teatras, puikiai tinkantis prie romane vaizduojamo džiazo amžiaus aplinkos. Krėslai buvo išnešti, kad liktų daugiau vietos, ant senos scenos įkurdinta džiazo grupė svečius linksmino smagiomis melodijomis. Ant raižyto sidabro padėklų padavėjai nešiojo neoninių spalvų kokteilius, iš viršaus krintanti prožektorių šviesa pabrėžė didžiulius vitražinius langus. Kitame salės gale prie senovinio stalo sėdėjo išliaupsintasis rašytojas – apsuptas gerbėjų pasirašinėjo knygas. Reikiami žmonės čia smagiai leido laiką. Kitas padarė viską, ką galėjo, – dabar tik nuo knygos priklausė, ar ji kris, ar kils.
Medison einant pro šalį su tuo prakeiktu sąrašu vienoje rankoje ir pora tuščių taurių kitoje, Kitas sustojo ir akimirką atsirėmęs į sieną su pasimėgavimu stebėjo, kaip ji padeda taures, kaip paduoda po naują gėrimą trims svečiams, supažindina dvi pasimetusias sielas ir kažkokiu būdu dar spėja vadovauti padavėjams ir rūpintis, kad eilė prie pasirašytų egzempliorių judėtų. Tiesiog vakarėlio siela.
Kaip jai tai pavyksta? Atrodė visiškai rami. Vėl vilkėjo savo mėgstamą juodą ir baltą uniformą, nors elegantiškas kelnes pakeitė trumpas sijonas, labai gražiai priglundantis prie, Kitas turėjo pripažinti, dailių kojų. Biure dėvimus marškinius Medison iškeitė į prigludusią šilkinę palaidinę su gilia, bet vis dar padoria iškirpte. Plaukai nebebuvo susukti į laisvą kuodą, o stambiomis garbanomis krito ant pečių. Atrodė švelnesnė, pasiekiamesnė, nors ir su tuo prakeiktu sąrašu.
Medison puikiai padirbėjo organizuodama šį vakarėlį. Iš tiesų reikėtų nueiti ir ją pagirti, kol nepamiršo.
Bet kol Kitas nusigrūdo pas ją į kitą salės galą, ji jau buvo įsitraukusi į pokalbį su rimtos išvaizdos vyriškiu. Kitas loštelėjo ant kulnų ir ją nužvelgė. Dieve brangus, ar tai šypsena jos veide? Tiesą sakant, sprendžiant iš pakreiptos galvos ir ilgesingo žvilgsnio iš po blakstienų, ji flirtavo. Kitas nuo padėklo paėmė porą kokteilių ir žiūrėjo, kaip rimtasis vyriškis paduoda kortelę Medison. Ar jiedu pažįstami? Kitas čia pažinojo beveik visus. Jis greitai ėmė raustis atminties kartotekoje – taip, laikraščio apžvalgininkas. Nemenkas laimėjimas – ypač jeigu jai pavyko jį įkalbėti parašyti teigiamą recenziją.
– Flirtuoji darbe? – tyliai sušnabždėjo jis Medison į ausį rimtajam vyriškiui nuėjus šalin ir su pasimėgavimu stebėjo, kaip ji krūpteli ir nukaista. Raudonis tik paryškino širdies formos veido bruožus.
– Ne, aš tik…
– Atsipalaiduok, Medison, tik erzinu. Juk jau po aštuntos. Mes nebe darbe. Kai supras, kad šitie baigėsi, minia ims skirstytis, – tarė Kitas paduodamas jai rožinį kokteilį ir pats gurkštelėjo savo žydrojo. Gomurį pasiekus saldžiam, bet vaistus primenančiam skoniui, nutaisė grimasą. – O gal ir ne. Ar jo skonis ir turėtų būti kaip sirupo nuo kosulio? Šiaip ar taip, į sveikatą. Surengei puikų vakarėlį.
– Ačiū, – atsakė ji. Jos žalios akys staiga nušvito, iš gražių stikliukų virto pavojingais smaragdais. – Viską pradėjo Viltė. Aš
