42:8.3 Atomo branduolio pakrautus protonus ir nepakrautus neutronus draugėje išlaiko mezotrono, materijos dalelytės, 180 kartų sunkesnės už elektroną, abipusis veikimas. Be šitokio sutvarkymo elektrinė įkrova, kurią turi protonai, atomo branduolį sugriautų.
(479.2) 42:8.4 Atomai yra sudaryti taip, jog nei elektrinės, nei gravitacinės jėgos negalėtų branduolio išlaikyti nesuirusio. Branduolio vientisumą išlaiko abipusis sujungiantis mezotrono veikimas, kuris pakrautas ir nepakrautas dalelytes sugeba išlaikyti draugėje dėl pranašesnės jėgos-masės energijos ir dėl tokio veikimo, kuris priverčia protonus ir neutronus nuolat keisti vietas. Mezotronas sukelia branduolio dalelyčių tokią elektrinę įkrovą, kad jos nenutrūkstamai šaudo pirmyn ir atgal tarp protonų ir neutronų. Per vieną neišmatuojamą sekundės dalį konkreti branduolinė dalelė būna pakrautu protonu, o per kitą dalį būna nepakrautu neutronu. Ir šitie energetinės būsenos kaitaliojimaisi yra tokie neįsivaizduojamai greiti, jog elektrinė įkrova neturi jokios galimybės veikti kaip griaunantis poveikis. Šitokiu būdu mezotronas iš tikrųjų veikia kaip dalelė “energijos nešėja,” kuri milžinišku laipsniu prisideda prie branduolinio atomo stabilumo.
(479.3) 42:8.5 Mezotrono buvimas ir veikimas taip pat paaiškina kitą atominę mįslę. Kada atomai tampa radioaktyviūs, tada jie išspinduliuoja daug daugiau energijos negu galima būtų tikėtis. Šitas radiacijos perteklius atsiranda dėl to, jog suskyla “energijos nešėjas” mezotronas, kuris tuomet tampa tiesiog elektronu. Mezotroninį suirimą taip pat lydi tam tikrų mažyčių nepakrautų dalelių išmetimas.
(479.4) 42:8.6 Mezotronas paaiškina kai kurias surišančias atomo branduolio savybes, bet jis nepaaiškina nei kodėl susitelkia protonai prie protonų, nei kodėl elektronai traukia elektronus. Šita paradoksali ir galinga jėga, išlaikanti atomo vientisumą, yra tokia energijos forma, kuri Urantijoje dar nėra atrasta.
(479.5) 42:8.7 Šitie mezotronai dideliais kiekiais surandami erdvės spinduliuose, kurie taip nenutrūkstamai smelkiasi į jūsų planetą.
9. Naturfilosofija
(479.6) 42:9.1 Ne vien tik religija yra dogmatiška; natūrfilosofija lygiai taip pat linksta į dogmatiškumą. Kada žinomas religijos mokytojas samprotavo, jog skaičius septyni gamtai yra pagrindinis dėl to, jog žmogaus galvoje yra septynios skylės, jeigu jis būtų daugiau žinojęs apie chemiją, tada jis būtų galėjęs ginti tokį įsitikinimą, pagristą fizinio pasaulio tikru reiškiniu. Visose fizinėse laiko ir erdvės visatose, nepaisant energijos dešimtainės sandaros visuotinio pasireiškimo, egzistuoja visą laiką esantis priminimas apie septinkartės elektroninės organizacijos ikimaterinę realybę.
(479.7) 42:9.2 Skaičius septyni yra bazinis centrinei visatai ir dvasinei sistemai, kurią sudaro įgimtų charakterio savybių perteikimas, bet skaičius dešimt, dešimtainė sistema, yra būdingas energijai, materijai, ir materialiai kūrinijai. Nežiūrint šito, atominis pasaulis iš tikrųjų demonstruoja tam tikrus periodiškus požymius, kurie pasikartoja grupėmis po septynis—šito materialaus pasaulio apgamą, kuris rodo jo toli esančią dvasinę kilmę.
(480.1) 42:9.3 Chemijos srityje šitą kūrybinės sandaros septinkartį pastovumą išreiškia panašių fizinių ir cheminių savybių pasikartojimas kas septynis atskirtus periodus, kada baziniai elementai yra surikiuoti į eilę pagal savo atominį svorį. Kada Urantijos cheminiai elementai yra šitaip surikiuoti į eilę, tada bet kokia kokybė ar savybė turi polinkį pasikartoti septynetais. Šitas periodinis kitimas septynetais pasikartoja silpnėjančiu laipsniu ir su variacijomis per visą cheminių elementų lentelę, o ryškiausiai yra pastebimas pirmosiose arba lengvesnėse atominėse grupėse. Pradedant bet kuriuo elementu, pastebėjus kokią nors vieną savybę, tokia savybė keisis šešiuose iš eilės toliau einančiuose elementuose, bet pasiekus aštuntąjį, ji turės polinkį vėl atsirasti, tai yra, aštuntasis chemiškai aktyvus elementas yra panašus į pirmąjį, devintas į antrąjį ir taip toliau. Toks fizinio pasaulio faktas neklystamai rodo, jog yra protėvinės energijos septinkartė sandara ir pažymi laiko ir erdvės kūrinių septinkarčio skirtingumo fundamentalią tikrovę. Žmogus taip pat turėtų pastebėti, jog natūralus spektras turi septynias spalvas.
(480.2) 42:9.4 Bet nevisos natūrfilosofijos prielaidos yra pagrįstos; pavyzdžiui, hipotetinis eteris, kuris rodo išradingą žmogaus mėginimą savo neišmanymą apie erdvės reiškinius suvienyti. Visatos filosofija negali būti grindžiama vadinamojo mokslo stebėjimais. Jeigu tokios metamorfozės nebūtų galima stebėti, tai mokslininkas šią galimybę, jog drugelis išsirita iš vikšro, būtų linkęs paneigti.
(480.3) 42:9.5 Fizinis stabilumas, susietas su biologiniu elastingumu, gamtoje yra tiktai dėl beveik begalinio išmintingumo, kurį turi kūrinijos Pagrindiniai Architektai. Jokia išmintis, mažesnė už transcendentinę, niekada negalėtų sukurti materijos vienetų, kurie tuo pačiu metu būtų tokie stabilūs ir tokie efektyviai lankstūs.
10. Visuotinės nedvasinės energetinės sistemos
(Materialaus proto sistemos)
(480.4) 42:10.1 Begalinė santykinės kosminės tikrovės apimtis nuo Rojaus monotos absoliutumo iki erdvės potencialo absoliutumo leidžia manyti, jog yra tam tikra ryšių evoliucija Pirmojo Šaltinio ir Centro nedvasinėse realybėse—tose realybėse, kurias slepia erdvės potencialas, apreiškia monota, ir laikinai atskleidžia tarpiniai kosminiai lygiai. Šitas amžinas energijos ciklas, kuris grandine yra sujungtas su visatų Tėvu, yra absoliutus, ir, kadangi yra absoliutus, jo negalima išplėsti nei kiekybiškai, nei kokybiškai; nepaisant šito, Pirminis Tėvas net ir dabar—kaip ir visada—save realizuoja nuolat besiplečiančioje laiko-erdvės, ir laiką-erdvę pranokusioje, prasmių arenoje, besikeičiančių ryšių arenoje, kurioje energija-materija vis labiau paklūsta gyvosios ir dieviškosios dvasios virškontrolei gyvo ir asmenio proto patirtinių pastangų dėka.
(480.5) 42:10.2 Visuotinės nedvasinės energijos yra iš naujo apjungtos į ne-Kūrėjo protų gyvas sistemas įvairiuose lygiuose, kai kurie iš jų galėtų būti pavaizduoti taip:
(480.6) 42:10.3 1. Proto tipai, esantys iki pagalbinių proto dvasių. Šitas proto lygis yra nepatirtinis ir apgyvendintuose pasauliuose jam tarnauja Pagrindiniai Fiziniai Kontrolieriai. Tai yra mechaninis protas, materialios gyvybės pačių primityviausių formų intelektas, kurio negalima mokyti, bet nemokomas protas veikia daugelyje lygių šalia primityvios planetinės gyvybės lygio.
(481.1) 42:10.4 2. Proto tipai, atitinkantys pagalbines proto dvasias. Tai vietinės visatos Motinos Dvasios tarnavimas per savo septynias pagalbines proto dvasias materialaus proto mokomame (nemechaniniame) lygyje. Šitame lygyje materialus protas turi: ikižmogiškąjį (gyvulinį) intelektą pirmose penkiose pagalbinėse dvasiose; žmogiškąjį (moralų) intelektą septyniose pagalbinėse dvasiose; viršžmogiškąjį (tarpinio tvarinio) intelektą paskutinėse dviejose pagalbinėse dvasiose.
(481.2) 42:10.5 3. Besivystantis morontinis protas — besivystančių asmenybių besiplečianti sąmonė vietinės visatos kylančiųjų karjeroje. Tai yra vietinės visatos Motinos Dvasios padovanojimas kartu su Sūnumi Kūrėju. Šitas proto lygis pažymi gyvybės apvalkalo morontinio tipo organizaciją, sintezę to, kas yra materialu ir kas yra dvasiška, kurią įgyvendina vietinės visatos Morontinės Energijos Prižiūrėtojai. Morontinis protas veikia skirtingai reaguodamas į 570 morontinės gyvybės
