Urantijos Knyga. Urantia Foundation

Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Urantijos Knyga - Urantia Foundation страница 36

Автор:
Серия:
Издательство:
Urantijos Knyga - Urantia Foundation

Скачать книгу

turi patirti su žmogiškuoju protu, kuriame jis yra įkalintas.

      (45.4) 3:1.6 Tikrovėje Dievo esamumas visur yra jo begalinės prigimties dalis; Dievybei erdvė nesudaro jokių kliūčių. Dievas yra, tobulai ir be apribojimų, pastebimas tiktai Rojuje ir centrinėje visatoje. Jo buvimo negalima šitaip matyti tuose kūriniuose, kurie skrieja aplink Havoną, nes Dievas apribojo savo paties tiesioginį ir realų buvimą, pripažindamas laiko ir erdvės visatų lygiaverčių kūrėjų ir valdovų suverenumą ir dieviškąsias išimtines teises. Dėl to samprata apie dieviškąjį buvimą apima platų būdų ir galimybių pasireiškimo spektrą, aprėpiantį Amžinojo Sūnaus, Begalinės Dvasios, ir Rojaus Salos buvimo grandines. Taip pat iš tikrųjų nevisada įmanoma atskirti Visuotinio Tėvo buvimą nuo jo amžinųjų lygiaverčių partnerių ir agentūrų veiksmų, taip tobulai jie iš tikrųjų įgyvendina jo nesikeičiančio tikslo visus begalinius reikalavimus. Bet ne taip yra su asmenybės grandine ir Derintojais; čia Dievas veikia unikaliai, tiesiogiai, ir išimtinai.

      (45.5) 3:1.7 Visuotinis Kontrolierius Rojaus Salos gravitacijos grandinėse potencialiai yra visatos visose dalyse visais laikais ir tuo pačiu laipsniu, atitikdamas masę, reaguodamas į fizinius poreikius šitam buvimui, ir dėl neatskiriamo nuo visos kūrinijos pobūdžio, kuris priverčia visus daiktus jungtis su juo ir būti jame. Lygiai taip Pirmasis Šaltinis ir Centras iš tikrųjų potencialiai yra Beribiame Absoliute, nesukurtų amžinosios ateities visatų saugykloje. Šitokiu būdu Dievas potencialiai persmelkia praeities, dabarties, ir ateities fizines visatas. Jis yra vadinamosios materialios kūrinijos suvienijimo pirminis pamatas. Šitas nedvasinis Dievybės potencialas visos fizinės egzistencijos lygyje tai vienur, tai kitur tampa aktualu kokios nors vienos iš jo išimtinių agentūrų nepaaiškinamu įsiveržimu į visatos veikimo areną.

      (45.6) 3:1.8 Dievo proto buvimas yra abipusiškai susietas su Bendrai Veikiančiojo, Begalinės Dvasios, absoliučiu protu, bet ribiniuose kūriniuose jis yra geriau pastebimas Rojaus Pagrindinių Dvasių kosminio proto visur esančiame veikime. Lygiai taip, kaip Pirmasis Šaltinis ir Centras potencialiai yra Bendrai Veikiančiojo proto grandinėse, taip potencialiai jis iš tiesų yra Visuotinio Absoliuto įsitempimuose. Bet žmogiškosios kategorijos protas yra Bendrai Veikiančiojo Dukrų, besivystančių visatų Dieviškųjų Tarnų, dovana.

      (46.1) 3:1.9 Visuotinio Tėvo visur esanti dvasia yra koordinuota su Amžinojo Sūnaus visuotinio dvasinio buvimo funkcija ir Dievybės Absoliuto amžinai trunkančiu dieviškuoju potencialu. Bet nei Amžinojo Sūnaus ir jo Rojaus Sūnų dvasinė veikla, nei Begalinės Dvasios proto padovanojimai neatrodo, kad panaikintų Minties Derintojų, viduje gyvenančių Dievo fragmentų, tiesioginį veikimą savo tvarinių vaikų širdyse.

      (46.2) 3:1.10 Kas susiję su Dievo buvimu planetoje, sistemoje, žvaigždyne, ar visatoje, tai tokio buvimo laipsnis bet kokiame sukurtame vienete yra Aukščiausiosios Būtybės besivystančio buvimo laipsnio matas: Jį nulemia tai, jog Dievą masiškai pripažįsta ir jam rodo ištikimybę milžiniška visatos organizacija, einant žemyn iki sistemų ir iki pačių planetų. Būtent dėl to kartais turint viltį apsaugoti ir apginti šituos Dievo brangius buvimo aspektus, kuomet kai kurios planetos (arba net ir sistemos) būna giliai nugrimzdusios į dvasinę tamsybę, tam tikra prasme jos būna karantinuotos ar iš dalies izoliuotos nuo ryšių su kūrinijos didesniais vienetais. Ir visa tai, kaip tas pasireiškia ir Urantijoje, yra pasaulių daugumos dvasiškai gynybinė reakcija apsisaugoti, kiek tik įmanoma, nuo to, kad nereikėtų kentėti izoliacijos pasekmių dėl savavalės, nuodėmingos, ir maištingos mažumos atstumiančių veiksmų.

      (46.3) 3:1.11 Nors Tėvas į grandinę tėviškai įtraukia visus savo sūnus—visas asmenybes—bet jo įtaką jiems apriboja tai, kad jų kilmė yra nutolusi nuo Antrojo ir Trečiojo Dievybės Asmenų, ir ją padidina, kai jų likimo pasiekimas prie tokių lygių priartėja. Dievo buvimo faktą tvarinio prote nulemia tai, gyvena ar negyvena juose Tėvo fragmentai, tokie, kaip Paslaptingieji Pagalbininkai, bet jo efektyvų buvimą nulemia tas bendradarbiavimo laipsnis, kokį šitiems viduje gyvenantiems Derintojams suteikia tas protas, kurio viduje jie ir gyvena.

      (46.4) 3:1.12 Tėvo buvimo svyravimai nėra dėl Dievo keitimosi. Tėvas nepasitraukia į vienatvę dėl to, kad su juo buvo nepagarbiai elgiamasi; jo meilė nesusvetimėja dėl tvarinio blogo poelgio. Vietoje šito, būdami apdovanoti pasirinkimo galia (savo paties atžvilgiu), jo vaikai, pasinaudodami šituo pasirinkimu, tiesiogiai nulemia Tėvo dieviškosios įtakos laipsnį ir apribojimus savo pačių širdyse ir sielose. Tėvas laisvai padovanojo save patį mums be apribojimų ir be palankumo. Jis nėra asmenų, planetų, sistemų, ar visatų gerbėjas. Laiko sektoriuose skirtingą garbę jis suteikia tiktai Dievo Septinkarčio Rojaus asmenybėms, lygiaverčiams ribinių visatų kūrėjams.

      2. Dievo begalinė galia

      (46.5) 3:2.1 Visos visatos žino, jog “Viešpats Dievas valdo visagališkai.” Šito pasaulio ir kitų pasaulių reikalai yra dieviškai prižiūrimi. “Jis veikia sutinkamai su savo valia dangaus armijoje ir tarp žemės gyventojų.” Tai yra amžinai teisinga, “nėra jokios kitos galios, išskyrus Dievo.”

      (46.6) 3:2.2 Tose sferose, kurios yra harmonizuotos su dieviškąja prigimtimi, tiesiogine prasme teisinga teigti, jog “su Dievu viskas yra įmanoma.” Tautų, planetų ir visatų ilgalaikius suplanuotus evoliucinius procesus tobulai kontroliuoja visatų kūrėjai ir administratoriai, ir jie atsiskleidžia sutinkamai su Visuotinio Tėvo amžinuoju tikslu, vystydamiesi harmoningai ir tvarkingai ir sutinkamai su Dievo visaišminčiu planu. Tėra tiktai vienintelis tas, kuris suteikia įstatymą. Jis paremia pasaulius erdvėje ir skraidina visatas aplink amžinosios grandinės begalinį apskritimą.

      (47.1) 3:2.3 Iš visų dieviškųjų požymių, jo visagališkumas, ypač kai jis vyrauja materialioje visatoje, yra geriausiai suprantamas. Žvelgiant į jį kaip į nedvasinį reiškinį, Dievas yra energija. Šitas fizinio fakto pareiškimas yra grindžiamas nesuvokiama tiesa, jog Pirmasis Šaltinis ir Centras yra visos erdvės visuotinių fizinių reiškinių pirminė priežastis. Iš šitos dieviškosios veiklos kyla visa fizinė energija ir kiti materialūs pasireiškimai. Šviesa, tai yra, šviesa be karščio, yra kitas iš nedvasinių Dievybių pasireiškimų. Ir yra dar kita nedvasinės energijos forma, kuri yra visiškai nežinoma Urantijoje; ji dar neatpažinta.

      (47.2) 3:2.4 Dievas kontroliuoja visą energiją; jis nutiesė “kelią žaibui”; jis nustatė visos energijos grandines. Jis nurodė visų energijos-materijos formų pasireiškimo laiką ir būdą. Ir visi šitie dalykai yra amžinai laikomi jo visą laiką trunkančiame grybšnyje—gravitacinėje kontrolėje, kuri yra sutelkta apatiniame Rojuje. Amžinojo Dievo šviesa ir energija šitaip amžinai skrieja aplink jo didingą grandinę, begalinę bet tvarkingą žvaigždėtų gausybių, sudarančių visatų visatą, procesiją. Visa kūrinija amžinai skrieja aplink visų daiktų ir būtybių Rojaus-Asmenybės centrą.

      (47.3) 3:2.5 Tėvo visagališkumas yra susijęs su visur esančiu absoliutaus lygio viešpatavimu, kuriame trys energijos, materiali, protinė, ir dvasinė, yra neatskiriamos, kada yra arti jo—visų daiktų Centro. Tvarinio protas, nebūdamas nei Rojaus monota, nei Rojaus dvasia, tiesiogiai nereaguoja į Visuotinį Tėvą. Dievas prisiderina prie netobulumo proto—prie Urantijos mirtingųjų per Minties Derintojus.

      (47.4) 3:2.6 Visuotinis Tėvas nėra laikina jėga, besikeičianti galia, ar pulsuojanti energija. Tėvo galia ir išmintis yra visiškai tinkamos tam, kad susidorotų su bet kokia nepaprasta padėtimi ir su visomis nepaprastomis padėtimis visatoje. Kada

Скачать книгу