Dievui Tėvui ir pripažįsta amžinąją priklausomybę nuo Dievo Sūnaus.
(90.7) 8:1.3 Neatskiriamas nuo šitos transakcijos prigimties ir abipusiškai pripažįstant kiekvienos asmenybės tarpusavio priklausomumą ir visų trijų vykdomąją sąjungą, yra sukuriamas amžinybės ciklas. Rojaus Trejybė egzistuoja. Visuotinės erdvės scena yra parengta daugiapusei ir niekada nesibaigiančiai panoramai, kurioje Visuotinio Tėvo tikslą kūrybingai atskleidžia Amžinojo Sūnaus asmenybė ir įgyvendina Veiksmo Dievas, vykdomoji agentūra, skirta Tėvo-Sūnaus kūrybinės partnerystės tikrovės vaidinimams.
(91.1) 8:1.4 Veiksmo Dievas veikia, ir erdvės negyvi skliautai yra išjudinami. Vienas milijardas tobulų sferų atsiranda akimirksniu. Anksčiau už šitą hipotetinį amžinybės momentą erdvės energijos, neatskiriamos nuo Rojaus, egzistuoja ir potencialiai veikia, bet realiai jos nepasireiškia; taip pat ir ribinės gravitacijos negalima išmatuoti kaip nors kitaip, kaip tik materialių realybių reakcija į jos nenutrūkstamą traukimą. Nėra nė vienos materialios visatos šituo (tariamu) amžinai tolimu momentu, bet tą pačią akimirką, kai tik materializuojasi vienas milijardas pasaulių, tada yra pastebima tokia gravitacija, kurios užtenka ir kuri yra adekvati tam, kad juos išlaikytų visą laiką trunkančiame Rojaus grybšnyje.
(91.2) 8:1.5 Dabar per šių Dievų kūriniją blyksteli antroji energijos forma, ir šitą išsiliejančią dvasią akimirksniu sugriebia Amžinojo Sūnaus dvasinė gravitacija. Šitokiu būdu šios dvigubos gravitacijos apimta visata yra paliečiama begalybės energijos ir panardinama į dieviškumo dvasią. Šitaip iš tiesų gyvenimo dirva yra parengta proto sąmonei, kuri yra priversta pasireikšti Begalinės Dvasios asocijuotose proto grandinėse.
(91.3) 8:1.6 Šitas potencialios egzistencijos sėklas, paskleistas per visą Dievų centrinį kūrinį, paveikia Tėvas, ir atsiranda tvarinio asmenybė. Tuomet iš tiesų Rojaus Dievybių buvimas užpildo visą organizuotą erdvę ir pradeda efektyviai traukti visus daiktus ir būtybes link Rojaus.
(91.4) 8:1.7 Begalinė Dvasia įsiamžina kartu su Havonos pasaulių gimimu, šita centrinė visata yra sukurta jos, su ja, ir joje, paklūstant Tėvo ir Sūnaus sujungtoms sąvokoms ir suvienytiems norams. Trečiasis Šaltinis ir Centras susidievina šituo pačiu bendrojo kūrimo veiksmu, ir šitokiu būdu jis amžiams tampa Bendrai Veikiančiuoju.
(91.5) 8:1.8 Tai yra didingi ir įspūdingi Tėvo ir Sūnaus kūrybinio plėtimosi laikai jų bendrojo partnerio ir išskirtinio vykdytojo, Trečiojo Šaltinio ir Centro, veiksmu ir šitame veiksme. Neegzistuoja jokio įrašo apie šiuos jaudinančius laikus. Mes teturime tiktai Begalinės Dvasios menkus atskleidimus, kad būtų pagrįstos šitos galingos transakcijos, o ji tiesiog patvirtina šį faktą, jog centrinė visata ir visa, kas yra susiję su ja, įsiamžino vienu metu, kada ji gavo asmenybę ir ėmė sąmoningai egzistuoti.
(91.6) 8:1.9 Trumpai sakant, Begalinė Dvasia patvirtina tai, jog, kadangi ji yra amžina, tai taip pat amžina yra ir centrinė visata. Ir tai yra tradicinis visatų visatos istorijos pradžios taškas. Absoliučiai nieko nėra žinoma ir nėra jokių egzistuojančių dokumentų, susijusių su bet kokiu įvykiu ar transakcija iki šito kūrybinės energijos ir administracinės išminties milžiniško išsiveržimo, kuris kristalizavo tą milžinišką visatą, kuri egzistuoja, ir šitaip nuostabiai veikia visų daiktų centre. Už šito įvykio ribų yra amžinybės nesuvokiamos transakcijos ir begalybės gelmės—absoliuti paslaptis.
(91.7) 8:1.10 Ir mes šitaip pavaizduojame Trečiojo Šaltinio ir Centro nuoseklią kilmę kaip paaiškinančią nuolaidą laiko supančiotam ir erdvės sąlygojamam mirtingųjų tvarinių protui. Žmogaus protas turi turėti pradinį tašką, kad įsivaizduotų visatos istoriją, ir man buvo nurodyta suteikti šitą prisiartinimo prie amžinybės istorinės sampratos metodą. Materialiame prote, nuoseklumas reikalauja, kokios nors Pirmosios Priežasties; todėl mes iš tiesų postuluojame Visuotinį Tėvą kaip visos kūrinijos Pirmąjį Šaltinį ir Absoliutų Centrą, tuo pačiu metu mokydami visus tvarinių protus, jog Sūnus ir Dvasia yra tuo pačiu metu amžini su Tėvu visatos istorijos visose fazėse ir kūrybinės veiklos visose sferose. Ir šitą mes darome jokiu būdu neignoruodami Rojaus Salos tikrovės ir amžinybės ir Beribio, Visuotinio, ir Dievybės Absoliutų tikrovės ir amžinybės.
(92.1) 8:1.11 Laiko vaikų materialus protas gali pakankamai suvokti Tėvą amžinybėje. Mes žinome, jog kiekvienas vaikas gali geriausiai save susieti su tikrove iš pradžių įsisavindamas vaiko-tėvų ryšius, o tada, išplėsdamas šitą sampratą, kad apimtų šeimą kaip visumą. Vėliau vaiko augantis protas sugebės prisiderinti prie šeimos ryšių sampratos, prie visuomenės, rasės, ir pasaulio ryšių, ir tada prie visatos, supervisatos, net visatų visatos ryšių.
2. Begalinės Dvasios prigimtis
(92.2) 8:2.1 Bendrasis Kūrėjas yra iš amžinybės, ir su Visuotiniu Tėvu ir Amžinuoju Sūnumi yra visiškai ir be apribojimų vienas. Begalinė Dvasia tobulai atspindi ne tiktai Rojaus Tėvo prigimtį, bet taip pat ir Pirminio Sūnaus prigimtį.
(92.3) 8:2.2 Trečiasis Šaltinis ir Centras yra žinomas įvairiais vardais: Visuotinė Dvasia, Aukščiausiasis Vadovas, Bendrasis Kūrėjas, Dieviškasis Vykdytojas, Begalinis Protas, Dvasių Dvasia, Rojaus Dvasia Motina, Bendrai Veikiantysis, Baigiamasis Koordinatorius, Visur Esanti Dvasia, Absoliutus Intelektas, Dieviškasis Veiksmas; o Urantijoje ją kartais painioja su kosminiu protu.
(92.4) 8:2.3 Visiškai tinka Dievybės Trečiąjį Asmenį pavadinti Begaline Dvasia, nes Dievas yra dvasia. Bet materialūs tvariniai, kurie turi polinkį klysti į materiją žvelgdami kaip į bazinę tikrovę, o į protą, kartu su dvasia, žvelgdami kaip į tokius postulatus, kurių šaknys yra materijoje, geriau suvoktų Trečiąjį Šaltinį ir Centrą, jeigu jis būtų vadinamas Begaline Tikrove, Visuotiniu Organizatoriumi, ar Asmenybės Koordinatoriumi.
(92.5) 8:2.4 Begalinės Dvasios, kaip dieviškumo apreiškimo visatoje, negalima surasti ir ji visiškai pranoksta žmogiškojo suvokimo ribas. Kad pajustumėte Dvasios absoliutumą, jums tiktai reikia apmąstyti Visuotinio Tėvo begalybę ir pagarbiai žiūrėti į Pirmojo Sūnaus amžinybę.
(92.6) 8:2.5 Iš tikrųjų Begalinės Dvasios asmenyje yra paslaptis, bet ne tokia didelė, kokia yra Tėve ir Sūnuje. Iš visų Tėvo prigimties aspektų Bendrasis Kūrėjas kuo nuostabiausiai atskleidžia jo begalybę. Net jeigu pagrindinė visata galiausiai išsiplės iki begalybės, tai Bendrai Veikiančiojo dvasios buvimas, energijos kontrolė, ir proto potencialas bus adekvatus tam, kad patenkintų tokios beribės kūrinijos poreikius.
(92.7) 8:2.6 Nors Begalinė Dvasia visais aspektais turi Visuotinio Tėvo tobulumą, teisumą, ir meilę, bet ji linksta į Amžinojo Sūnaus gailestingumo savybes, šitokiu būdu tapdama Rojaus Dievybių gailestingumo tarnu didžiajai visatai. Visada ir amžinai—visuotinai ir per amžius—Dvasia yra gailestingumo tarnas, nes kaip dieviškieji Sūnūs apreiškia Dievo meilę, taip dieviškoji Dvasia pavaizduoja Dievo gailestingumą.
(93.1) 8:2.7 Neįmanoma, jog Dvasia turėtų daugiau gėrio negu Tėvas, nes visas gėris kyla iš Tėvo, bet Dvasios veiksmų dėka mes galime tokį gėrį suvokti geriau. Begalinės Dvasios asmenybių kupinas meilės veikimas ir nenutrūkstama tarnystė Tėvo ištikimybę ir Sūnaus pastovumą sferų dvasinėms būtybėms ir materialiems tvariniams padaro labai realius.
(93.2)
