12:6.3 Trečiasis Šaltinis ir Centras padeda palaikyti sujungtų fizinių ir dvasinių energijų ir organizacijų pusiausvyrą ir koordinavimą kosminio proto savo grybšnio absoliutumu ir panaudodamas savo neatskiriamus ir visuotinius fizinės ir dvasinės gravitacijos papildinius. Kada tik ir kur tik atsiranda ryšys tarp to, kas yra materialu ir kas yra dvasiška, tada ir ten toks proto reiškinys yra Begalinės Dvasios veiksmas. Tik protas gali tarpusavyje sujungti materialaus lygio fizines jėgas ir energijas su dvasinėmis galiomis ir dvasios lygio būtybėmis.
(136.2) 12:6.4 Visuose savo apmąstymuose apie visuotinius reiškinius įsitikinkite, kad jūs atsižvelgiate į fizinių, intelektualių, ir dvasinių energijų tarpusavio ryšį, ir, kad reikiamai atsižvelgiate į netikėtus reiškinius, kurie atsiranda, kai juos suvienija asmenybė, ir į nenuspėjamus reiškinius, kylančius iš patirtinės Dievybės ir Absoliutų veiksmų ir reakcijų.
(136.3) 12:6.5 Visata yra aiškiai nuspėjama tiktai kiekybine arba gravitacijos matavimo prasme; net pirminės fizinės jėgos nereaguoja į linijinę gravitaciją, taip pat į ją nereaguoja ir galutinių visatos realybių aukštesnės proto prasmės ir tikros dvasinės vertybės. Kokybiškai visata nėra aiškiai nuspėjama, kas susiję su naujomis jėgų asociacijomis, nesvarbu, ar jos būtų fizinės, protinės, ar dvasinės, nors daug tokių energijų ar jėgų kombinacijų tampa iš dalies nuspėjamos, kada būna stebimos kritiškai. Kada materiją, protą, ir dvasią suvienija tvarinio asmenybė, tada mes negalime numatyti tokios laisvos valios būtybės sprendimų.
(136.4) 12:6.6 Pirminės jėgos, besiformuojančios dvasios, ir kitų neasmenių galutinumų visos fazės pasirodo, jog reaguoja pagal tam tikrus santykinai stabilius, bet nežinomus dėsnius, ir yra apibūdinamos veikimo laisve ir reagavimo elastingumu, kurie dažnai glumina, kada būna sutinkami apibrėžtos ir izoliuotos situacijos reiškiniuose. Kaip galima paaiškinti šitą nenuspėjamą laisvės reakciją, kurią atskleidžia šitos visatos aktualybės? Šitie nežinomi, nesuvokiami nenuspėjamumai—ar jie būtų susiję su pirminio jėgos vieneto elgesiu, ar su neidentifikuoto proto lygio reakcija, ar su besiformuojančios išorinės erdvės sferose milžiniškos ikivisatos reiškiniu—galbūt atskleidžia Galutiniojo veiklas ir Absoliutų buvimą-veikimą, kurie buvo anksčiau už visų visatų Kūrėjų funkcionavimą.
(136.5) 12:6.7 Mes iš tikrųjų nežinome, bet manome, jog toks stebinantis įvairiapusiškumas ir toks giluminis koordinavimas pažymi šių Absoliutų buvimą ir veikimą, ir jog toks reagavimo įvairumas akivaizdžiai vienodo priežastingumo akivaizdoje atskleidžia šių Absoliutų reakciją ne tiktai į betarpišką ir situacinį priežastingumą, bet taip pat ir į visą kitą priežastingumą per ištisą pagrindinę visatą.
(136.6) 12:6.8 Individai turi savo likimo sargus; planetos, sistemos, žvaigždynai, visatos, ir supervisatos, kiekviena iš jų turi savo atitinkamus valdovus, kurie įtemptai dirba savo sferų gerovei. Havoną ir net didžiąją visatą prižiūri tie, kuriems yra patikėtos tokios aukštos pareigos. Tačiau kas puoselėja ir rūpinasi pagrindinės visatos kaip visumos, nuo Rojaus iki ketvirtojo ir labiausiai išorinio erdvės lygio, fundamentaliais poreikiais? Egzistencialiai tokia virškontrolė galbūt yra priskiriama Rojaus Trejybei, bet patirtiniu požiūriu po-Havonos visatų atsiradimas priklauso nuo:
(136.7) 12:6.9 1. Absoliutų potenciale.
(136.8) 12:6.10 2. Galutiniojo nukreipime.
(137.1) 12:6.11 3. Aukščiausiojo evoliuciniame suderiname.
(137.2) 12:6.12 4. Pagrindinės Visatos Architektų administravime prieš atsirandant specialiems valdovams.
(137.3) 12:6.13 Beribis Absoliutas persmelkia visą erdvę. Mums visiškai nėra aišku dėl Dievybės ir Visuotinio Absoliutų tikslaus statuso, bet mes žinome, jog pastarasis veikia ten, kur tik veikia Dievybės ir Beribis Absoliutai. Dievybės Absoliutas gali būti visuotinai esantis, bet vargu ar gali būti erdvėje esantis. Galutinysis yra, arba kada nors bus, erdvėje esantis iki ketvirtojo erdvės lygio išorinių pakraščių. Mes abejojame, jog Galutinysis kada nors bus erdvėje esantis už pagrindinės visatos periferijos ribų, bet tarp šitų ribų Galutinysis vis labiau integruoja šių trijų Absoliutų potencialų kūrybinį organizavimą.
7. Dalis ir visuma
(137.4) 12:7.1 Per visą laiką ir erdvę ir bet kokios prigimties visos tikrovės atžvilgiu veikia nepalenkiamas ir neasmenis dėsnis, kuris yra ekvivalentiškas kosminės apvaizdos veikimui. Gailestingumas apibūdina Dievo meilės požiūrį į individą; nešališkumas motyvuoja Dievo požiūrį į visumą. Dievo valia nebūtinai vyrauja dalyje—bet kokios asmenybės širdyje—bet jo valia iš tikrųjų valdo visumą, visatų visatą.
(137.5) 12:7.2 Jo visuose ryšiuose su visomis būtybėmis tai yra tiesa, jog Dievo įstatymai nėra neatsiejamai savavališki. Jums, su jūsų apribotu matymu ir ribiniu požiūriu, Dievo veiksmai dažnai turi atrodyti diktatoriški ir savavališki. Dievo įstatymai yra tiesiog Dievo įpročiai, jo būdas, kaip nuolat atlikti reikalus; ir jis visą laiką visus reikalus atlieka gerai. Jūs matote, jog Dievas tą patį dalyką atlieka tuo pačiu būdu, nuolat, tiesiog dėl to, jog tai yra geriausias būdas atlikti tą konkretų reikalą konkrečiomis sąlygomis; o geriausias būdas yra teisingas būdas, ir dėl to iš tikrųjų begalinė išmintis visada įsako, jog tai būtų atlikta tuo tiksliu ir tobulu būdu. Jūs taip pat turėtumėte prisiminti, jog prigimtis nėra išskirtinis Dievybės veiksmas; šituose reiškiniuose būna ir kiti poveikiai, kuriuos žmogus pavadina prigimtimi.
(137.6) 12:7.3 Dieviškajai prigimčiai yra pasibjaurėtina tai, jog būtų patiriamas bet kokio pobūdžio degradavimas arba tai, jog kada nors bet koks grynai asmeninis veiksmas būtų atliekamas menkesniu būdu. Tačiau, reikėtų paaiškinti, jeigu bet kokios situacijos dieviškume, bet kokios aplinkybės kraštutinume, bet kokiu atveju, kur aukščiausiosios išminties kryptis galėtų pažymėti kitokio elgesio reikalavimą—jeigu tobulumo reikalavimai galėtų dėl kažkokios priežasties diktuoti kitokį, geresnį, reagavimo būdą, tuo metu ir toje vietoje visaišmintis Dievas iš tikrųjų veiktų tuo geresniu ir tinkamesniu būdu. Tai būtų aukštesniojo įstatymo išraiška, o ne žemesniojo įstatymo panaikinimas.
(137.7) 12:7.4 Dievas nėra savo paties savanoriškų veiksmų besikartojančio chroniškumo įpročių supančiotas vergas. Nėra nė vieno prieštaravimo tarp Begaliniojo įstatymų; jie visi yra neklystančios prigimties tobulumai; jie visi yra nediskutuotini veiksmai, išreiškiantys nepriekaištingus sprendimus. Įstatymas yra begalinio, tobulo, ir dieviškojo proto nekintanti reakcija. Dievo veiksmai, nepaisant šito atrodančio vienodumo, yra visi valiniai. Dieve “nėra nei kintamumo, nei keitimosi šešėlio.” Bet visa tai, ką iš tiesų galima pasakyti apie Visuotinį Tėvą, to negalima pasakyti su tokiu pačiu tikrumu apie visas jo pavaldžias protingas būtybes arba apie jo evoliucinius tvarinius.
(137.8) 12:7.5 Kadangi Dievas yra nesikeičiantis, dėl to iš tikrųjų jūs galite pasitikėti, visomis įprastomis aplinkybėmis, kad jis padarys tą patį dalyką šituo pačiu identišku ir įprastu būdu. Dievas yra stabilumo užtikrinimas visiems sutvertiems daiktams ir būtybėms. Jis yra Dievas; dėl to jis nekinta.
(138.1) 12:7.6 Ir visas šitas elgesio pastovumas ir veiksmo vienodumas yra asmeninis, sąmoningas, ir visiškai valinis, nes didysis Dievas nėra bejėgis savo paties tobulumo ir begalybės vergas. Dievas nėra savaime veikianti
