skrieja tiksliai pagal Rojaus gigantišką kontūrą. Nors ir nereaguojanti į Rojaus gravitaciją, šitoji erdvės jėga-įkrova, visos materializacijos protėvis, iš tikrųjų visada reaguoja į apatinio Rojaus buvimą, akivaizdžiai įeidama į apatinio Rojaus centro grandinę ir iš jos išeidama.
(169.2) 15:4.2 Rojaus jėgos organizatoriai transmutuoja erdvės potenciją į pirminę jėgą ir išvysto šitą ikimaterialų potencialą į fizinės tikrovės pirminius ir antrinius energijos pasireiškimus. Kada šitoji energija pasiekia reagavimo į gravitaciją lygius, tada arenoje pasirodo supervisatos režimo energijos reguliuotojai ir jų pagalbininkai ir pradeda savo niekada nesibaigiančius manipuliavimus, sumanytus tam, kad sukurtų laiko ir erdvės visatų įvairiapusės įtampos grandines ir energijos kanalus. Šitaip iš tikrųjų erdvėje atsiranda fizinė materija, ir šitaip yra parengiama arena visatos organizavimo pradžiai.
(169.3) 15:4.3 Šitas energijos segmentavimas yra toks reiškinys, kurio Nebadono fizikai niekada neatskleidė. Jų pagrindinį sunkumą sudaro santykinis neprieinamumas prie Rojaus jėgos organizatorių, kadangi gyvieji energijos reguliuotojai, nors jie ir yra kompetentingi tam, kad palaikytų ryšius su erdve-energija, bet jie neturi nė mažiausio supratimo apie kilmę tų energijų, kurias jie taip sumaniai ir protingai manipuliuoja.
(169.4) 15:4.4 Rojaus jėgos organizatoriai yra ūkų sukėlėjai; jie aplink savo buvimą erdvėje sugeba sukelti milžiniškus jėgos ciklonus, kurių, kartą pradėjus, niekada nebegalima sustabdyti arba apriboti tol, kol viską persmelkiančios jėgos yra mobilizuotos tam, kad galų gale atsirastų visatos materijos ultimatoniniai vienetai. Šitaip susidaro spiraliniai ir kitokie ūkai, motininiai ratai, iš kurių tiesiogiai atsiranda saulės ir įvairios jų sistemos. Išorinėje erdvėje gali būti matomi dešimties skirtingų formų ūkai, visatos evoliucijos pirminės fazės, ir šitie milžiniški energijų ratai buvo tokios pačios kilmės, kaip ir tie energijų ratai septyniose supervisatose.
(169.5) 15:4.5 Ūkai labai skiriasi dydžiu ir iš jų atsirandančių žvaigždinių ir planetinių palikuonių skaičiumi ir bendrąja mase. Vienas saulę formuojantis ūkas, kaip tik į šiaurę nuo Orvontono sienų, bet tarp supervisatos erdvės lygio ribų, jau suteikė kilmę apytiksliai keturiasdešimčiai tūkstančių saulių, ir šis motininis ratas vis dar išmeta saules, kurių didžioji dauguma yra daug kartų didesnės už jūsų saulę. Iš kai kurių išorinės erdvės didesniųjų ūkų atsirado iki vieno šimto milijonų saulių.
(169.6) 15:4.6 Ūkai nėra tiesiogiai susieti su kokiu nors administraciniu vienetu, tokiu, kaip mažieji sektoriai ar vietinės visatos, nors kai kurios vietinės visatos buvo organizuotos iš vieno atskiro ūko produktų. Kiekviena vietinė visata apima tiksliai vieną šimtatūkstantąją supervisatos visuminės energijos įkrovos dalį, nepriklausomai nuo ūko ryšių, kadangi ūkai energijos neorganizuoja—ji yra paskirstoma visuotinai.
(170.1) 15:4.7 Nevisi spiraliniai ūkai yra įsitraukę į saulių sukūrimą. Kai kurie ūkai išlaikė kontrolę daugeliui savo atskirtų žvaigždinių palikuonių, o jų spiralinį atsiradimą sąlygojo tas faktas, kad iš ūko atšakos jų saulės į išorę pasklinda glaudžia rikiuote, bet atgal sugrįžta skirtingais maršrutais, šitokiu būdu padarydamos jas lengvai pastebimas viename taške, bet sunkiau matomas tada, kada jos sugrįždamos skirtingais maršrutais būna plačiai pasklidusios toli išorėje ir toliau nuo ūko atšakos. Šiuo metu Orvontone nėra daug veikiančių saules formuojančių ūkų, nors Andromeda, kuri yra už apgyvendintos supervisatos ribų, yra labai aktyvi. Šitas toli nutolęs ūkas yra matomas plika akimi, ir kada jūs žiūrite į jį, stabtelkite, kad pamąstytumėte, jog toji šviesa, kurią jūs matote, paliko šitas tolimas saules maždaug prieš vieną milijoną metų.
(170.2) 15:4.8 Paukščių Tako galaktiką sudaro didžiulis skaičius anksčiau buvusių spiralinių ir kitokių ūkų, ir daugelis vis dar išlaiko savo pirminę konfigūraciją. Bet dėl vidinių katastrofų ir išorinio traukimo, daugelis patyrė tokių iškraipymų ir pertvarkymų, jog šitas milžiniškas sankaupas privertė atrodyti kaip degančių saulių, tokių, kaip Magelano Debesis, gigantiškos šviečiančios masės. Netoli Orvontono išorinių pakraščių vyrauja žvaigždinių grupių sferinis tipas.
(170.3) 15:4.9 Orvontono milžiniški žvaigždžių debesys turėtų būti laikomi materijos atskiromis sankaupomis, palygintinomis su atskirais ūkais, matomais erdvės regionuose, esančiuose už Paukščių Tako galaktikos ribų. Tačiau, daugelį vadinamųjų erdvės žvaigždinių debesų sudaro tiktai dujinė medžiaga. Šitų žvaigždinių dujinių debesų energijos potencialas yra neįtikėtinai milžiniškas, ir jo dalį pasiima netoli esančios saulės ir persiunčia į erdvę kaip saulės išsiveržimus.
5. Erdvės kūnų kilmė
(170.4) 15:5.1 Tas masės pagrindas, kuris yra supervisatos saulėse ir planetose, atsiranda iš ūkų ratų; labai mažai supervisatos masės yra organizuojama energijos reguliuotojų tiesioginiu veiksmu (kaip statant architektūrines sferas), nors atviroje erdvėje besikeičiantis materijos kiekis atsiranda nuolat.
(170.5) 15:5.2 Pagal kilmę didžioji dalis saulių, planetų, ir kitų sferų gali būti klasifikuojama vienoje iš tokių dešimties grupių:
(170.6) 15:5.3 1. Koncentriniai susitraukę žiedai. Ne visi ūkai yra spiraliniai. Ne vienas milžiniškas ūkas, vietoje to, kad suskiltų į dvigubų žvaigždžių sistemą ar virstų spirale, susitraukia susidarant dideliam kiekiui žiedų. Toks ūkas ilgą laiką atrodo kaip milžiniška centrinė saulė, kurią supa aplink skriejančių materijos formuočių, panašių į žiedus, daugybė gigantiškų debesų.
(170.7) 15:5.4 2. Sūkurinės žvaigždės apima tas saules, kurios yra išmetamos į išorę iš labai karštų dujų didžiulių motininių ratų. Jos nėra išmetamos išorėn kaip žiedai, bet kaip dešniapusės ir kairiapusės procesijos. Sūkurinės žvaigždės yra taip kilusios iš kitokių, nespiralinių ūkų.
(170.8) 15:5.5 3. Gravitacinio sprogimo planetos. Kada saulė yra kilusi iš spiralinio arba pailgo ūko, tada neretai ji yra išmetama į išorę didžiuliu nuotoliu. Tokia saulė yra nepaprastai dujinė, o vėliau, kada kažkiek atvėsta ir kondensuojasi, tada ji gali kartais skrieti netoli kokios nors milžiniškos materijos masės, gigantiškos saulės ar erdvės tamsiojo kūno. Toks priartėjimas gali būti nepakankamai artimas, kad sukeltų susidūrimą, bet vis vien užtektinai artimas, kad leistų didesniojo kūno gravitacijos traukimui pradėti augančias konvulsijas mažesniajame kūne, šitokiu būdu sukeldamas padidėjusius poslinkius, kurie tuo pačiu metu vyksta patiriančios konvulsijas saulės priešingose pusėse. Aukščiausio pakilimo taške šitie sproginėjantys išsiveržimai sukuria didelį kiekį įvairaus dydžio materijos sankaupų, kurios gali būti išmetamos toliau už šią materiją išmetančios saulės gravitacijos poveikio zoną, šitokiu būdu tapdamos stabilizuotos savo pačių orbitose aplink vieną iš šių dviejų kūnų, dalyvaujančių šitame epizode. Vėliau didesnieji materijos rinkiniai susijungia ir palaipsniui prie savęs prisitraukia mažesniuosius kūnus. Šitokiu būdu atsiranda daugelis iš mažesniųjų sistemų kietųjų planetų. Jūsų pačių saulės sistema turėjo kaip tik tokią kilmę.
(171.1) 15:5.6 4. Centrifūginės planetinės dukros. Milžiniškos saulės, kada būna tam tikruose vystymosi etapuose, ir jeigu jų sukimosi greitis smarkiai padidėja, pradeda išsviesti didžiulį kiekį materijos, kuri
