pasireiškimą toliau sąlygoja ir apibrėžia materialios, protinės, ir dvasinės prigimties suvienytų energijų, kurios sudaro organizmo priemonę asmenybės pasireiškimui, pobūdis ir savybės.
(194.4) 16:8.4 Asmenybės gali būti panašios, bet niekada jos nebūna tokios pačios. Konkrečios serijos, rūšies, kategorijos, ar modelio asmenybės gali būti ir iš tiesų yra panašios viena į kitą, bet jos niekada nebūna tapačios. Asmenybė yra tas individo bruožas, kurį mes pažįstame ir kuris mus įgalina atpažinti tokią būtybę kažkuriuo metu ateityje, nepriklausomai nuo pasikeitimų formoje, prote, ar dvasinėje būsenoje pobūdžio ir laipsnio. Asmenybė yra bet kokio individo toji dalis, kuri mums leidžia atpažinti ir teigiamai identifikuoti tą asmenį kaip būtent tą, kurį mes pažinojome anksčiau, nesvarbu, kiek jis galėjo būti pasikeitęs dėl to, jog pasikeitė jo asmenybės išraiškos ir pasireiškimo priemonė.
(194.5) 16:8.5 Tvarinio asmenybę galima atskirti dėl mirtingojo reaguojančio elgesio dviejų save išreiškiančių ir charakteringų reiškinių: savimonės ir su ja susietos santykinės laisvos valios.
(194.6) 16:8.6 Savimonę sudaro intelektualus suvokimas, jog asmenybė egzistuoja; ji apima sugebėjimą suvokti kitų asmenybių realumą. Ji pažymi sugebėjimą turėti individualų patyrimą kosminėse realybėse ir su kosminėmis realybėmis, kas prilygsta tapatybės statuso pasiekimui asmenybės ryšiuose visatoje. Savimonė pažymi proto tarnavimo realybės suvokimą ir kūrybinės ir nulemiančios laisvos valios santykinio savarankiškumo supratimą.
(194.7) 16:8.7 Santykinė laisva valia, kuri apibūdina žmogiškosios asmenybės savimonę, yra įtraukta į:
(194.8) 16:8.8 1. Moralinį sprendimą, aukščiausiąją išmintį.
(194.9) 16:8.9 2. Dvasinį pasirinkimą, tiesos suvokimą.
(194.10) 16:8.10 3. Nesavanaudišką meilę, broliškąją tarnystę.
(194.11) 16:8.11 4. Tikslingą bendradarbiavimą, grupinę ištikimybę.
(194.12) 16:8.12 5. Kosminę įžvalgą, visatos prasmių suvokimą.
(194.13) 16:8.13 6. Asmenybės atsidavimą, iš visos širdies pasišventimą vykdyti Tėvo valią.
(195.1) 16:8.14 7. Garbinimą, nuoširdų siekimą dieviškųjų vertybių ir iš visos širdies meilę dieviškajam Vertybių Suteikėjui.
(195.2) 16:8.15 Į Urantijos tipo žmogiškąją asmenybę gali būti žvelgiama kaip į veikiančią fiziniame mechanizme, kurį sudaro organizmo Nebadono tipo planetinė modifikacija, priklausanti gyvybės sužadinimo elektrocheminei kategorijai ir apdovanota tėvų reprodukuojamo modelio kosminio proto Orvontono serijos Nebadono kategorija. Asmenybės dieviškosios dovanos padovanojimas tokiam protu apdovanotam mirtingojo mechanizmui suteikia kosminės pilietybės orumą ir įgalina tokį mirtingąjį tvarinį tuoj pat reaguoti į kosmoso trijų bazinių realybių esminį suvokimą:
(195.3) 16:8.16 1. Matematinį arba loginį fizinio priežastingumo vienodumo suvokimą.
(195.4) 16:8.17 2. Pareigos elgtis moraliai protingą suvokimą.
(195.5) 16:8.18 3. Įtikėjimo dėka suvoktą Dievybės bičiulystės garbinimą, susietą su kupina meilės tarnyste žmonijai.
(195.6) 16:8.19 Tokios asmenybės dovanos visiškas veikimas yra suvokimo apie giminingumą su Dievybe pradžia. Toks vidinis aš, kuriame gyvena Dievo Tėvo ikiasmenis fragmentas, iš tiesų ir realiai yra dvasinis Dievo sūnus. Toks tvarinys ne tiktai atskleidžia sugebėjimą priimti dieviškojo buvimo dovaną, bet taip pat ir demonstruoja atsakymą, reaguojantį į visų asmenybių Rojaus Tėvo asmenybės gravitacijos grandinę.
9. Žmogiškosios sąmonės tikrovė
(195.7) 16:9.1 Asmenis tvarinys, apdovanotas kosminiu protu, kuriame gyvena Minties Derintojas, turi įgimtą energijos tikrovės, proto tikrovės, ir dvasios tikrovės atpažinimą-suvokimą. Valinis tvarinys šitokiu būdu yra aprūpintas tam, kad suprastų Dievo faktą, įstatymą, ir meilę. Be šitų trijų neatskiriamų žmogiškosios sąmonės dalių, visas žmogiškasis patyrimas iš tikrųjų yra subjektyvus, išskyrus tą intuityvų pagrįstumo suvokimą, kurį jis suteikia šitų trijų visatos tikrovės kosminio suvokimo reakcijų suvienijimui.
(195.8) 16:9.2 Dievą jaučiantis mirtingasis sugeba pajusti šitų trijų kosminių savybių suvienijimo vertę išliekančios sielos evoliucijoje, žmogaus aukščiausiojo lygio užduotyje fiziniame tabernakulyje, kur mirtingojo protas bendradarbiauja su viduje gyvenančia dieviškąja dvasia tam, kad dualizuotų nemirtingą sielą. Nuo pačios ankstyviausios jos pradžios siela yra reali; ji turi kosminio išlikimo savybių.
(195.9) 16:9.3 Jeigu mirtingasis žmogus po natūralios mirties neišlieka, tai jo žmogiškojo patyrimo tikrosios dvasinės vertybės išlieka kaip Minties Derintojo tolimesniojo patyrimo dalis. Po materialios mirties tokio neišlikusiojo asmenybės vertybės išlieka kaip vienas iš aspektų besivystančios Aukščiausiosios Būtybės asmenybėje. Asmenybės tokios išliekančios savybės nebeturi tapatybės, bet tebeturi tas patirtines vertybes, kurios buvo sukauptos per mirtingojo gyvenimą materialiame kūne. Tapatybės išlikimas priklauso nuo morontinio statuso nemirtingos sielos išlikimo ir nuo vis augančios dieviškosios vertybės. Asmenybės tapatumas išlieka, kada išlieka siela ir sielos išlikimo dėka.
(195.10) 16:9.4 Žmogiškoji savimonė reiškia ne tik sąmoningo savojo aš, bet ir kitų vidinių aš tikrovės suvokimą, o taip pat tai reiškia ir tai, jog toks suvokimas yra abipusis; jog vidinis aš yra pažįstamas, kada pažįsta jis. Tai parodyta grynai žmogiškuoju būdu žmogaus visuomeniniame gyvenime. Bet jūs negalite būti tiek absoliučiai tikras dėl kito bičiulio būtybės realybės, kiek galite būti tikras dėl Dievo buvimo, kuris gyvena jūsų viduje, realybės.Visuomeninė sąmonė nėra neatskiriama taip, kaip yra neatskiriama Dievo-sąmonė; ji yra kultūrinis išsivystymas ir priklauso nuo žinių, simbolių, ir nuo to indėlio, kurį įneša žmogaus esminiai apdovanojimai—mokslas, moralė, ir religija. Ir šitos kosminės dovanos, suvisuomenintos, sudaro civilizaciją.
(196.1) 16:9.5 Civilizacijos yra netvirtos, nes jos nėra kosminės; rasių individams jos nėra įgimtos. Jas turi ugdyti žmogaus esminių aspektų—mokslo, moralės, ir religijos—apjungtas indėlis. Civilizacijos atsiranda ir išnyksta, bet ir po žlugimo mokslas, moralė, ir religija visada išlieka.
(196.2) 16:9.6 Jėzus ne tiktai apreiškė Dievą žmogui, bet taip pat jis naujai atskleidė žmogų ir sau pačiam, ir kitiems žmonėms. Jėzaus gyvenime jūs žmogų matote geriausią. Šitokiu būdu žmogus tampa taip nuostabiai realus, nes Jėzus savo gyvenime turi tiek daug iš Dievo, o Dievo supratimas (suvokimas) yra neatskiriama ir esminė visų žmonių savybė.
(196.3) 16:9.7 Nesavanaudiškumas, be tėviškojo instinkto, iš viso nėra natūralus; kiti asmenys nėra savaime mylimi ar visuomeniškai jiems savaime tarnaujama. Tam, kad būtų sukurta nesavanaudiška ir altruistinė visuomeninė tvarka, reikalingas proto švietimas, moralė, ir religijos
