2.0
Užsieniečio prisiminimai
Valentinas Ruzanovas
© Valentinas Ruzanovas, 2021
ISBN 978-5-0055-2572-7
Создано в интеллектуальной издательской системе Ridero
Mano mūza, Brigita Nikitina
Ir jo pabaigos, nei vietos, nei jų kančios, niekas nežino;
(Doktrinos ir Sandorų 76:45)
Ilga diena, deginanti saulė ir geltonas smėlis. Aš labai pavargęs. Labai. Tai buvo ilga kelionė ir kelio atgal nėra. Po valandos ar pusantros aš būsiu kolonijoje, ir viskas bus gerai. Ir su manimi, ir su kolonija, ir su tais, dėl kurių aš ėjau. Žinoma, viskas bus gerai, nes ne veltui pasirinkome stipriausius – tą, kuris gali viską įveikti ir išgelbėti tuos, kurie lieka bazėje ir yra pasmerkti tik laukti. Dabar turiu laukti, ir jei pavasaris bus saugus, tada numalšinsiu troškulį.
Geltonos akys ieško ir neranda nieko, jos vėl užsimerkia ir atveria.
Smėlis mano akyse verčia mane suaktyvėti, bet jei nerasiu saugaus požiūrio į pavasarį, jis gali būti pavojingas. Man reikia vandens. Aš negaliu gyventi be vandens. Galbūt pabandykite ją rasti čia, netoliese. Smėlyje. O ką, veteranai pasakojo, kad taip atsitiko. Man reikia tik vienos molekulės. Du vandenilis, vienas deguonis. Du vandenilis, vienas deguonis… Du vandenilis…
Iš burnos kyšo raudonas liežuvis. Receptoriai lėtai tampa žali ir padengti plėvele.
Vienas deguonis… Man reikia tik vienos molekulės, kitaip… Du vandenilis, vienas deguonis…
Juoda nosis kelis kartus traukia, kvėpuoja akys.
Kitaip nerasiu krypties.
Atšokti!
Agonijoje aš slepiu galvą smėlyje, kad nejaustų skausmo.
1. UŽDARYTA
– Kur tu tai parašei? – berniukas trenkė man per petį ir ištiesino šypseną. Aš dvejojau, bet vis tiek apsisukęs, pastebėjęs gerą barą, nusprendžiau savęs nepasiduoti. – AŠ ESU?
Pastovėjęs mintyse vaikinas išsitraukė nedidelę knygelę. Vartydamas vieną puslapį po kito, jis pradėjo garsiai skaityti. – O kas tu iš tikrųjų esi? – Velnias, – vaikinas trenkė knygą su trenksmu. – O ko tu čia ieškai?
Vaikinas vėl spoksojo į knygą. – Čia parašyta…
Niekada negali žinoti, kas ten parašyta. Bet atvykite į nepažįstamą miestą, užsidėkite kaklaraištį ir tokiu pavidalu išeikite į gatvę. To jau per daug! – Ar tu manęs klausaisi?
Aš klausau. Aš klausau. Taip pat ieškau kelio į barą. – Kaip tu tai supranti? – Įsižeidei. Ji neatėjo. Vaikinas su knyga. Gintarinės akys.
2. E = MV ^ 2/2
Taigi, pirmą mėnesio dieną, surinkęs viską, ko man reikia, leidžiuosi į kelią. Išeidama iš namų išjungiu telefoną ir užkliūnu už marmuro akmenėlio. «Čia yra kambariai…»
Pasukęs akmenuką į rankas, lengvai įmetu jį į kuprinę. Mano ketinimai patys rimčiausi. – Ar tu kažko lauki?
Išsitraukęs iš kišenės nikelį, įmetu jį į reklaminį stendą. – Leisk man pasakyti likimus. Ištiesiu ranką. Šypsausi iš geros nuotaikos. – Tavo traukinys, čigonai! – Nyis.
(Vyšnia)
3. ZOMBIAI
Po avarijos išlipu iš automobilio. Aš nieko nematau. Atsimušiu galvą į lentą.
«Z rajonas».
Pagavęs nemalonų kvapą apžiūriu aplinką. Ašdvao gamykla. Upė. Prisikrovusi kuprinę žvyru po kojomis, lipu į antrą aukštą pailsėti. Metro garsai pažadina mane iš pusės miego.
– Kita stotis yra «Park Kultury».
– … ir ilsėkis, – burbteliu, barstydama taurų žvyrą.
(Kasėjas)
4. VAIRUOTOJAS
– Jei niekas neturi ką pasakyti, galime pereiti prie santuokos sąjungos sudarymo. – Pirmiausia leisk jiems pabučiuoti. – Ne, tegul pirmas pasirašo. Kurį laiką stebėjęs publiką, išeinu iš pastato ir liepiu treneriui, kad jis mane nuvežtų pas sužadėtinę. «Aš tai žinau», – atgyja treneris. – Tiesa? – Atosas!
Arkliai skrido aukštyn. Aš taip pat norėjau pridurti: «Važiuok greičiau», bet mane sujaudino tokia jėga, kad vos spėjau pasiimti kuprinę. Skrisdama pro parduotuvę su nepažįstamu ženklu, vos spėjau kučininkui perteikti, kad čia tikrai turėtume sustoti.
KELI ŽODŽIAI APIE ĮVYKĮ
Po netikėto susitikimo trokštantis rašytojas leidžiasi į kelionę. Vedamas prisiminimų, jis palieka savo namus, bandydamas grąžinti prarastą ir įgyti nežinomą.
LAIKAS: pagreitintas
KULTŪRA: kibernetinis
Drabužiai: prijuostė ir pitagorietis
MORALAS: – (brūkšnys)
5. GOLD SPUR
Šeštadienį, 18 val. – Sveiki. Mes norėtume su jumis susitikti. Tik su tavimi. Restoranas «Zorotaya Spora…» Sporrra… Golden Spur. Septyni pi. GERAI?
Neskubėdamas tikrinu muzikos knygeles ir išeinu iš muzikos parduotuvės. Gruodžio sniegas ant veido. Automobilių valytuvai prie šviesoforų. Pėsčiųjų perėja, pusvalandis kelio per miesto centrą ir rizikuodamas gyvybe kirstu kelią priešais «Spur». Ant suoliuko prie įėjimo į restoraną stovi dvi sustingusios figūros. – Helovinas! – Sveiki! Tačiau jūs šiek tiek anksti. – Mums patinka toks oras. Tu irgi anksti. – Aš tiesiog vaikščiojau aplink. Skambant elektro-džiazo garsams, mes einame į restoraną, kuriame nebuvau trisdešimt metų. Tada tai buvo tik kavinė, viliojanti jaunus žmones japoniškų karikatūrų demonstravimu ant naujai pasirodžiusių vaizdo grotuvų. – Ką užsisakysi? – Aš veganas. – Dėl kokių priežasčių? – Etinis. Amerikiečiai, nerodydami jokio ženklo, užsisako ir vegetariškų: barščių, keptų bulvių, salotų ir vandens. – Jūs vedate sveiką gyvenimo būdą. Ar nenorite mesti rūkyti? – Aš nenoriu. – Ar tu viskuo patenkinta? – Taip. – Ar kada nors mylėjai? – Du kartus. Pirmasis vedė kitą. Visi antrojo kontaktai prarandami. – Na. Turėsite atrodyti geriau!
Dar pusvalandis neskubių pokalbių ir net gretimi stalai sužinos apie mano jaunatvišką svajonę – groti džiazą Niujorke, tuo metu vadovėlių rusų kalba trūkumą ir apie mano susidomėjimą anglų kalba. Mano nesavanaudišką istoriją sklandžia anglų kalba nutraukia netikėta vieno iš amerikiečių pastaba: – Labas vakaras!
Sekdamas užsieniečio žvilgsniu apsisukau. Matau degančias dvidešimties metų padavėjos akis, kuri nepastebimai stovi man už nugaros, tokios akys yra publikoje, kai improvizacijos metu atlieki virtuoziškas ištraukas. – Labas vakaras! – padavėja, kiek susigėdusi ir su lengva šypsena veide, stebi, kaip aš, atmerkusi burną, vėl nukreipiu žvilgsnį į amerikiečius. –
