fantazija.“
Nacistinės estetikos dalimi tapęs herojinis realizmas vėl iškilo totalitarinėse komunistinėse valstybėse, tik skyrėsi vienu požiūriu: „Tarybų Sąjunga ir Kinija siekia paaiškinti ir sustiprinti utopinę moralę. Fašistinis menas vaizduoja utopinę estetiką ir fizinį tobulumą.“
Zontag atkreipė dėmesį į mene prasiveržiančią unikalią nacizmo traukos jėgą: „Fašizmo idealas yra seksualinės energijos transformavimas į „dvasinę galią“ visuomenės labui. Erotika (tai yra moterys) visada egzistuoja kaip pagunda, o pati herojiškiausia reakcija yra seksualinio impulso slopinimas.“
Adolfas Hitleris buvo įsitikinęs, kad populiarumo tarp moterų priežastis yra seksualinė jo trauka. Evą Braun iki pabaigos jis slėpė nuo viešumo, nes baiminosi prarasiąs tą trauką, taip pat ir dėl to, kad kalbant apie įvaizdį niekas, net asmeniniai santykiai, negalėjo konkuruoti su jo pasiaukojimu Vokietijai.
„Vis dėlto nacistinė estetika nebuvo savita meno kryptis, kaip kartais teigiama. Esmė paimta iš XIX a. biurgeriško meno idealo. Nacistai siekė sukurti rasinį mitą, o tam buvo efektyviau nuplagijuoti jau egzistuojančius meno žanrus, kurie daugelio sąmonėje siejosi su grožio ir harmonijos pojūčiu, užuot ieškojus nuosavos „nacistinės“ formų kalbos“, – rašo Arnė Rut ir Ingemaras Karlsonas knygoje „Visuomenė kaip teatras“. Romantiška peizažų tapyba, biurgeriškas realizmas ir neoklasicizmas buvo parankiausios kryptys.
Vis dėlto kartais pasitaikydavo ir modernių niuansų. Arnas Brekeris XX a. trečiame dešimtmetyje gyveno Paryžiuje, kur bendravo su jam įtaką dariusiais modernistais, pavyzdžiui, Pablu Pikasu, Žanu Kokto ir Žanu Renuaru. Ketvirto dešimtmečio pradžioje Alfredas Rozenbergas laikė ankstyvąją Brekerio kūrybą išsigimusia, bet šis jau buvo spėjęs įgyti partijoje galingesnių užtarėjų, tokių kaip Adolfas Hitleris. Tikėtina, kad Arno Brekerio sėkmę daugiausia galima paaiškinti jo melodramatinio stiliaus artumu nacistinei architektūrai.
Vėliau Brekeris atsidūrė liūdnai pagarsėjusiame 1944 m. Adolfo Hitlerio ir Jozefo Gebelso sudarytame „Dievo apdovanotų menininkų sąraše“. Į jį buvo įtraukti kūrėjai, laikomi nepakeičiamais nalcionalsocialistinei kultūrai.
Hitleris buvo labiausiai patenkintas ne „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ kolekcija, o Trosto pastatu. Nacistai teigė, kad monumentalusis neoklasicizmas įkūnija nacionalsocialistų judėjimą. Nors vargu tai buvo tiesa, jiems pavyko pateikti tokią architektūrą kaip naują ir unikalią, tarsi atgimimą. Trosto stilių nacistai aukštino kaip „teutoniškai germanišką“. Iš tiesų architektai nesivaržydami skolinosi idėjų iš ankstesnių pastatų ir stilių, kur bendras vardiklis buvo bandymas sukurti didybės pojūtį. Politinę galią pastatai reiškė pirmiausia dydžiu. Žiūrovą ketinta priblokšti didingumu, architektūra turėjo padaryti jį nuolankų. Masteliais siekta groteskiškumo. Adolfo Hitlerio ir Alberto Špėro planuose dėl naujosios Trečiojo reicho sostinės Welhaupstadt Germania pagrindinė gatvė turėjo vesti į groteskiškų proporcijų susirinkimų salę Volkshalle. Sferiniame kupoliniame 320 metrų aukščio pastate turėjo sutilpti 180 000 žmonių. Įkvėpimo pasisemta iš vos 58 metrų aukščio Romos Panteono.
„Haus der Deutschen Kunst“, turintis 160 metrų ilgio kolonų fasadą, buvo tik mėginimas, palyginti su tuo, kas laukė. Tai pirmas nacistų pastatytas monumentalus pastatas ir vienas iš nedaugelio, išgyvenusių ilgiau už pačius nacistus. Lubose už kolonų tebėra įmontuotos plokštelės su svastikų motyvais.
Nors vaikštinėdamas marmurinėmis galerijomis Hitleris buvo nepatenkintas, jam nereikėjo nerimauti dėl recenzijų. „Kölnische Volkszeitung“ rašė: „Visur dvelkia didybe. Sveiki, žvalūs ir optimistiški menininkai demonstruoja įvairialyio individualumo darbus. Prasideda nauja meno era.“
Kitą dieną po parado visai netoli šviesios neoklasicistinės Adolfo Hitlerio meno šventovės Miunchene buvo atidaryta kita paroda. Ji įkurdinta šalia rūmų parko Hofgarten, Galeriestrasse 4 esančiame purviname betoniniame name su mažais langais. Lankytojai sakė, kad patalpos buvo ankštos, drėgnos ir prastai apšviestos.
Kontrastas su vos už poros kvartalų įsikūrusiu erdviu muziejumi nebuvo atsitiktinis. Išsigimusio meno paroda (Die Ausstellung Entartete Kunst) buvo estetinė priešingybė „Grosse Deutsche Kunstausstellung“. Ekspoziciją, Jozefo Gebelso palaimintą propagandinę instaliaciją, sudarė kiek daugiau nei 600 meno kūrinių.
Jozefas Gebelsas, kuris kaip ir Adolfas Hitleris žinojo apie žemą „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ kokybės lygį, prieš kelias savaites suplanavo kitą parodą, skirtingai nei eksponuojama „Haus der Deutschen Kunst“, sulaukusią didelio publikos dėmesio.
Prie Hofgarten parko eksponuoti daug garsesnių menininkų darbai. Čia skambėjo tokių modernistų kaip Maksas Ernstas (Max Ernst), Markas Šagalas (Marc Chagall), Vasilijus Kandinskis, Paulis Klė, Ernstas Liudvikas Kirchneris, Otas Diksas, Francas Markas ir kitų vardai.
Svarbiausias eksponatas buvo Emilio Noldės devynių dalių paveikslas „Kristaus gyvenimas“, religinių dvejonių kupinas kūrinys, sukurtas likus keleriems metams iki Pirmojo pasaulinio karo. Siaurais ir stačiais laiptais į galerijas antrame aukšte kylančius lankytojus vienas pirmųjų pasitiko kaip tik šis darbas. Noldės serija užėmė visą religijos temai skirtos pirmos salės sieną. „Kristaus gyvenimo“ centre buvo didelis kūrinys, vaizduojantis Jėzaus nukryžiavimą. Ryškios paveikslo spalvos apšvietė tamsią patalpą. Pats Kristus atrodė demoniškas, plačiai išplėstos akys, regis, skleidė veikiau beprotybę, o ne dvasinį pakilimą.
Daugums darbų toje patalpoje vaizdavo paskutinę Jėzaus dieną. Tema buvo kruopščiai apgalvota. Įtempti nacistų santykiai su bažnyčia netrukdė priminti neatmenamus laikus siekiančią nuomonę, kad žydai nužudė Jėzų. Drauge jie bylojo, kad Jėzus taip šventvagiškai vaizduojamas dėl žydų įtakos mene.
Šalia galerijos buvo mažas kambarėlis, specialiai skirtas žydų menininkams. Gebelsas nė neketino būti subtilus. Paveikslai parodoje sukabinti bet kaip, kai kurie visai be rėmų. Iliustracijos, teplionės ir replikos ant sienų šaipėsi iš kūrinių: „bolševikų propaganda“, „žydų rasės sielos apraiškos“, „beprotybė kaip metodas“ ir „gamta nesveiko proto akimis“. Parodą „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ aplankė daug žmonių, į Galeriestrasse 4 atėjo ir meno istorikas Paulis Ortvinas Ravė. Jis sakė: „Darbai sukabinti ilgomis eilėmis, vienas šalia kito. Paroda sąmoningai surengta taip, kad sumenkintų kūrinių vertę, apšvietimas siaubingas. Paveikslai sukabinti bet kaip, tarsi juos būtų kabinęs vaikas arba idiotas. Sienos nusėtos paveikslais nuo grindų iki pat lubų. Jokio tvarkos pojūčio, paveikslai sumesti bet kur, kur tik atsirado vietos: tarp skulptūrų, pastatyti ant grindų ir pjedestalų. Kūriniai komentuojami kandžiomis antraštėmis, replikomis ir nešvankiais juokeliais.“
Trečioje patalpoje kabojo darbai, kurie nacistams pasirodė žeminantys vokiečių moteris, kareivius ir valstiečius. Tarp jų buvo vokiečių dadaisto Georgo Groso (George Grosz) paveikslai, juose pavaizduota ir jo patirtis apkasuose Pirmojo pasaulinio karo metais, jie atmesti kaip „marksistinė propaganda“. Ekspozicija buvo skirta tiems, ko nacistai nekentė labiausiai: žydams, komunistams, anarchistams ir pacifistams.
Ekspozicija skelbė, kad modernusis menas yra sąmokslas, sukurtas ir remiamas žydų bolševikų, siekiančių palaužti vokišką dvasią ir degeneruoti liaudį. Konspiracijos centre buvo „tai, kas žydiška“, nors tik 6 iš 112 parodoje dalyvaujančių menininkų buvo žydų kilmės. Daugiausia darbų – 27 paveikslus – eksponavo nacistams simpatizuojantis Emilis Noldė. Jo primityvizmas buvo pateiktas
