– iki užsimiršimo, kol iki paskutinio lašo neištuštindavo visų butelių ant stalo. Ilgainiui supratome, kad rytais, ypač sekmadienio rytais, geriau jų vengti. Motina tvirtino, kad aspirinas ir vanduo – ne maistas, bet tėvas tuo netikėjo.
Nišoje tarp durų ir laiptų apačios dėdė sąmokslininkiškai mums sušnabždėjo:
– Pažadėkite padaryti vieną dalyką, kai užaugsite.
– Ką tik norite, – patikino Džeris.
– Pažadėkite, kad perskaitysite Volterą.
Jis stabtelėjo susirūpinusia veido išraiška, tarytum būtų pasakęs per daug.
– Bet pažadėkite ir dar vieną dalyką. Skaitykite jį tik tada, kai sulauksite dvidešimt vienerių.
Tą sekmadienio rytą tėvas buvo nusiteikęs neįprastai pakiliai. Jautėsi taip, tarytum į tikėjimą būtų atvertęs du laukinius, ir kai jiedu su dėde stovėjo eilėje prie Komunijos, švelniai uždėjo ranką broliui ant peties. Atidžiai stebėjau, ar ostija neiššoks iš ateisto dėdės burnos, bet ji šmurkštelėjo jam pro lūpas kaip ir visiems kitiems.
Praėjusį vakarą motina įsigudrino paslėpti pusę butelio, tad kai grįžome po mišių ir sėdome pusryčiauti, alkoholio dozė vėl pakėlė jiems ūpą. Norėjau, kad jie sėdėtų prie stalo, kol sukaupsiu drąsą. Kai dėdė su teta ėmė ruoštis išvažiuoti, mudu su Džeriu pasisiūlėme nunešti jų krepšius į automobilio bagažinę. Dėdė padavė mums jos raktus. Papasakojau Džeriui apie savo planus. Kai tik juos išdėsčiau, jis visas išraudo.
– Aš irgi važiuoju, – pasakė Džeris.
– Tu negali. Kas uždarys bagažinę?
– Tada aš važiuosiu vietoj tavęs. Aš vyresnis.
– Aš pirmas tai sugalvojau.
– Man nerūpi. Senis pasius ir išlies pyktį ant to, kuris liks.
Palikau bagažinę atidarytą ir grįžau į namą. Džeris atbėgo paskui.
– Negali taip pasielgti. Tik aš prisigalvoju tokių šunybių. Tu gi pas mus gerutis.
– Arba tu uždarysi bagažinę, arba aš susirasiu virvę ir pats ją uždarysiu.
– Ir kaip manai, kas bus, jeigu tau pavyks? Jis tiesiog grąžins tave atgal.
– Bent jau pamatysiu Ameriką. Galbūt jie leis man pasilikti.
– O kas, jeigu tu mirsi bagažinėje?
– Kodėl turėčiau mirti?
– Jeigu grindyse yra skylė, į vidų gali prasiskverbti išmetamojo vamzdžio dujų.
– Tai nesenas automobilis. Į bagažinę dujų nepateks.
– Tačiau šiandien karšta. Tu gali ten iškepti arba mirti iš troškulio dar nepasiekęs Detroito. Jeigu automobilis suges, jie turės palikti jį per naktį autoservise.
– Tai uždarysi bagažinę ar ne?
Džeris prikando apatinę lūpą. Atrodė, kad jis tuoj pravirks. Tačiau, grįžus paniurusiai jo veido išraiškai, supratau, kad laimėjau.
Dėdė ir teta jau stovėjo svetainėje. Turėjau suktis greitai. Apkabinau ir pabučiavau juos, tačiau visiems suaugusiems, kuriuos pažinojau, atsisveikinti reikėjo amžinybės, todėl laiko dar buvo. Mudu su Džeriu grąžinome raktus ir vėl puolėme į kiemą. Bagažinėje vietos man buvo į valias. Džeris ją užtrenkė, palaukė keletą sekundžių, paskui dukart pabeldė. Atsakydamas aš taip pat pabeldžiau du kartus – girdi, viskas gerai.
Nulindęs į patį bagažinės galą atsiguliau ant kilimėlio ir, baimindamasis, kad prieš išvažiuodami jie gali ją atidaryti, apsiklojau tetos drabužiais, riogsojusiais ant pakabų. Praėjo daug laiko, kol automobilis pagaliau pajudėjo. Jie tikriausiai stebėjosi, kodėl neatėjau atsisveikinti. Įsivaizdavau, kaip tėvas siunta dėl tokio nemandagaus elgesio ir džiaugiausi, kad daugiau man nereikės kvaršinti sau galvos dėl jo pykčio. Apie mamą stengiausi negalvoti.
Pagaliau motoras užsivedė, automobilis truktelėjo ir pajudėjo. Praskleidžiau drabužius ir atidžiai įsižiūrėjau į tamsą, ar nėra šviesos taškelių bagažinės grindyse – norėjau įsitikinti, kad iš nesandaraus išmetamojo vamzdžio dujos neprasiskverbs į vidų. Jokių šviesos taškelių nemačiau, toliau uostinėjau aplinkui, tikrindamas, ar nejaučiu dujų kvapo, ir svarsčiau, ar teta ir dėdė išgirstų mane, jeigu pradėčiau belsti. Užuodžiau benzino ir tepalų kvapą, tetos kvepalus, įsigėrusius į jos drabužius. Kartais man atrodydavo, kad uodžiu kažką degant, bet tikėjausi, kad tai tik „Parliament“ cigarečių, kurias rūkė teta ir dėdė, kvapas.
Buvau pasiruošęs kęsti troškulį ir karštį, tačiau prieš lipdamas į bagažinę pamiršau nueiti į tualetą. Kol kas reikalas manęs dar nespyrė, tačiau žinodamas, kad tuoj prispirs, nerimavau. Automobilis dažnai trūkčiojo ir stabčiojo, nes tais laikais dar nebuvo greitkelių, o dėl supimo bei karščio mane apėmė miegas. Aš užsnūdau, kažką susapnavau, paskui atsibudau, svarstydamas, ar tik nebūsiu miręs nuo nuodingų dujų, o po kurio laiko vėl užmigau. Miegai galutinai išlakstė, kai spaudimas šlapimo pūslėje tapo nepakeliamas; pradėjau muistytis, bandydamas numaldyti poreikį nusišlapinti. Pamaniau: jeigu išleisiu tik truputį – tiek, kad nesimatytų – spaudimas susilpnės, tačiau pradėjęs šlapintis į kelnes nebegalėjau sustoti ir kurį laiką jaučiau neapsakomai saldų palengvėjimą. Tada įsivaizdavau mane pasitinkančias pusseseres ir save, stovintį šlaputėlėmis kelnėmis, kaip kūdikį. Jos pasibjaurės manimi, o dėdė iš gėdos nusisuks – baisėjausi mintyse.
Laikrodžio neturėjau, o jeigu ir būčiau turėjęs, vis tiek nebūčiau įžiūrėjęs ciferblato, tačiau man atrodė, kad važiuojame visą amžinybę. Du kartus automobilis sustojo ir kiekvieną kartą galvojau, kad bagažinė tuoj atsivers ir jau būsime vietoje, prie dėdės namo Detroite. Kai bagažinė pagaliau atsidarė, mane apakino ryški vėlyvos popietės saulė, vienintelis dalykas, kurį įžiūrėjau, buvo kariškos skrybėlės kontūrai.
– Juk tai Deivas, – išgirdau nustebusios tetos balsą.
– Tai jūs pažįstate šį berniuką? – pasitikslino vyriškis su skrybėle.
– Žinoma, pažįstu. Tai mano sūnėnas.
– Dauguma žmonių tvirtina anksčiau niekada gyvenime akyse neregėję vaikų, besislepiančių jų bagažinėje. Eime su manimi.
Man nebuvo atėję į galvą, kad bagažines kartais tikrina, kai žmonės grįžta į savo šalį, ypač jeigu grįžtantieji kalba su akcentu. Amerikos muitinės pareigūnai nuvedė mus į vieną iš žema eile nusitiesusių biurų.
Vėlai vakare tėvas pasitiko mane autobusų stotyje Toronto centre. Išlipau iš autobuso rankoje laikydamas popierinį maišelį su šlapiomis kelnėmis – mūvėjau naujomis, kurias kažkas rado muitinės biure. Tai buvo suaugusio žmogaus kelnės, atraitotomis klešnėmis, kad nebūtų man per ilgos. Atrodžiau juokingai.
Mudu tylėdami paskutiniu autobusu nuvažiavome į Vestoną. Kai įėjau pro duris, motina
