href="#n10" type="note">10, mat nuosekliai laikėsi Bosiuė mokymo ir taip išsiskyrė savo elgesiu. Būdamas deputatas liko ištikimas karaliaus dvarui. Neretai kildavo ginčų. Ransė pasipriešino kai kuriems pasiūlymams ir atrodė iš tiesų gerai išmanantis reikalus. Vis dėlto būta tokių, kuriems jis nepatiko. Jam pasiūlė pasitraukti; draugai manė, kad vyro gyvybei gresia pavojus. Tai buvo netiesa, Mazarinis nieko nežudydavo. Abatas Le Butijė nuvyko į Blua padėkoti Gastonui, paskui vėl apsigyveno Verece; ten jis toliau linksmai leido dienas. Netrukus nutiko įvykis, kuris pakeitė jo gyvenimą.
Šiandien visi pamiršti, nebežinomi dalykai masina savotiška tyla: jie mus panardina į praeitį. Ką jūs atrasite, kai pajudinsite šiuos dulkėmis virtusius atsiminimus, nebent dar vieną žmogaus menkumo įrodymą? Prieš patekant aušrai, kapinių šmėklos skuba užbaigti savo žaidimus.
ANTROJI KNYGA
1685 metais Kelne, Pjero Marto spaustuvėje buvo išleistas dviejų šimtų trisdešimties puslapių traktatas; jis turi du pavadinimus: „Tikrosios trapistų abato atsivertimo priežastys ir kai kurie jo gyvenimo ir raštų apmąstymai“ arba „Timokrato ir Filandro pokalbiai apie knygą pavadinimu „Šventosios vienuoliško gyvenimo pareigos“. Vėliau aš dar grįšiu prie antrojo pavadinimo. Čia pateikiama citata yra tik viena iš daugelio. Mes skaitome:
„Aš jau sakiau, kad trapistų abatas buvo galantiškas vyras ir užmezgė daug meilės ryšių. Paskutinis visiems žinomas ryšys siejo su hercogiene, pagarsėjusia savo grožiu, kuri, laimingai išvengusi mirties persikeldama per upę, mirė po kelių mėnesių. Kai ją ištiko staigi mirtis, abatas buvo kaime, į kurį kartais nuvykdavo. Apie jo aistrą žinoję tarnai pasistengė nuslėpti tą liūdną įvykį, apie kurį pats sužinojo tik sugrįžęs. Nėra nieko tikra iš to, kas pasakojama apie ponią de Monbazon, – sako memorialistas, – bet visi tie dalykai atvėrė kelią prasimanymams. Aš atvirai paklausiau poną trapistų abatą, žinoma, ne apie meilę, ir tikrai ne apie laimę, bet apie patį faktą, ir aš štai ką sužinojau.“
Ir ką gi jis sužinojo? Jo žodžiai būtų neatšaukiami, jeigu atsakymas būtų galutinis. Tačiau hercogas de Sen Simonas, užuot ką nors paaiškinęs, ima pasakoti apie Ransė ryšius su frondos veikėjais. Beje, jis, kaip ir Dom Žervezas, tvirtina, kad Mari de Bretan mirė nuo tymų, kad Ransė nė valandėlės nepasitraukdamas budėjo šalia mylimosios ir matė, kaip ji priėmė paskutinius sakramentus. „Po visko abatas Le Butijė, – priduria jis, – išvyko į savo Vereco valdas, ir tai buvo jo atsiskyrimo nuo pasaulio pradžia.“ Tokia šio epizodo pabaiga rodo, kad Sen Simonas labai klydo. Regis, Ransė gerbėjai amžininkai davė žodį visai neminėti jo jaunystės; jie nesuprato, kad šitaip mažina savo herojaus šlovę, nes menkina jo pasiaukojimą. Juolab jie pakankamai prasitaria, kad būtų galima numanyti tai, ką nutyli. Jie tai skelbia, kad kažkoks vienuolis po įvykių, panašių į tuos, kurie sudrumstė Ransė dvasią, pasitraukė pas trapistus, tai sako, kad Ransė nuolat apgailėdavo savo silpnybes. „Jokių pasaulio pagundų nevengęs abatas de Ransė, – sako kardinolas de Bosė, – gyveno tokį gyvenimą, kuris menkai suderinamas su jo šventu luomu ir kuris kiek aptemdė jo pasiektą pergalę prieš stiprų varžovą – save patį… Apsivilkęs vienuolio ašutinę, abatas de Ransė atgailavo už jaunystės paklydimus.“ Mopū, vienas iš trijų trapistų abato amžininkų, parašiusių jo gyvenimo istoriją, Laroko pasakojimą kritikuoja, bet nepaneigia. Vienintelis naujas dalykas, apie kurį užsimena Mopū, yra Ransė paraginimas mirštančiajai, kad ponia de Monbazon pavestų vienam iš savo dvariškių atsiprašyti pono de Brijeno, su kuriuo ji buvo susipykusi.
Mopū sukūrė tyčia prieš Laroką nukreiptą veikalą. Sužinojęs apie Nonankūro klebono ketinimus, Ransė nedelsdamas parašė: „Pone, jūsų drąsa sukels kritiką, paskatins prieštaravimus, ant mano galvos užtrauks nesuskaičiuojamą daugybę priešų. Dievas žino, kaip aš jus gerbiu ir vertinu, tačiau maldauju atsisakyti to darbo, jeigu dar įmanoma. Aš visuomet buvau įsitikinęs, kad tokiu atveju nėra nieko geriau kaip tylėti, todėl visuomet priešinausi, kad antrojo „Paaiškinimų“ leidimo pratarmėje būtų skelbiamos mano tegu ir nuosaikiausios pastabos. Brangusis pone, tuo ir baigiu šį laiškelį, kuo nuolankiausiai jus prašydamas atkreipti dėmesį į mano pageidavimą“ (1686 metų kovo 17 diena).
Toks skubus Ransė kreipimasis į Mopū išduoda vis dar gyvus jo prisiminimus. Tėvas Bujuras, kurį abatas de Lašambras vadino „mūzų modeliuotoju“, savo ketvirtojo dialogo 528 ir 529 puslapiuose taip pat kritikuoja veikalą „Tikrosios trapistų abato atsivertimo priežastys“, tačiau tai tėra priekaištai be įrodymų. Ponia de Sevinjė apie garbųjį kritiką sakė: „Sąmojis iš jo trykšte trykšta.“
Antrasis Ransė biografas Marsoljė išlieka santūrus, bet trečiasis, Le Nenas, išsamiausias, patikimiausias Ransė biografas yra girdėjęs apie Laroką. Trapistų prioro padėjėjas Pjeras Le Nenas mirė sulaukęs septyniasdešimt trejų, jis buvo jaunesnysis didžiojo Tijemono brolis. Veikalo apie trapistų vienuolijos reformatoriaus gyvenimą III knygos IX skyriuje Ransė draugas ir patikėtinis rašo:
„Be minėtųjų paskvilių, pasirodė dar vienas, parašytas hugenoto, šiuo pavadinimu „Trapistų abato atsivertimo priežastys“. Bet „Kasdieninių homilijų“ apie Dievo įsakymus autorius jį griežtai sukritikuoja III tomo 378 puslapyje tokiais žodžiais: „Aš žinau, jog vienas eretikų kunigas padarė viską, ką galėjo, kad apjuodintų šventąjį abatą, bet aš taip pat gerai žinau, kad visa Prancūzija ir aplinkinės šalys tą apgailėtiną knygą laiko šmeižikišku paskviliu, o jo autorių – apgaviku, kuris visas melagystes paremia neįsivaizduojamais akiplėšiškais argumentais; tarsi norint sugriauti akivaizdžiausias ir tvirčiausias dorybes tereikėtų įžūliai pareikšti: jas gimdo ne kas kita, kaip jas praktikuojančiojo puikybė.“ Taigi Le Nenas išsisuka nuo atsakymo. „Kasdieninių homilijų“ autoriaus paaiškinimai savaime suprantami, bet jie nepaneigia nė vieno teiginio.
Vienintelį protestanto pateiktą faktą užgriuvo katalikų prakeiksmų lavina. Pyktį padėjus į šalį, galima neigti apie Ransė jaunystę paskleistus netikslumus, bet neįmanoma paneigti tų ryšių, kuriuos patvirtina viso amžiaus istorija. Be abejo, baimintasi, kad atskleidus Ransė nuodėmes susvyruos jo nepaneigiamos dorybės. Tačiau ar vėlesnė šventojo Jeronimo ir šventojo Augustino stiprybė nekyla iš jų jaunystės silpnybių? Nuoširdus prisipažinimas būtų visiems laikams apsaugojęs Ransė nuo šmeižtų. Tiesa, jo tiesiogiai nekaltino už konkretų paklydimą, nes taip galima būtų apkaltinti ir visą pasaulį, bet priekaištavo dėl viso žmogaus gyvenimo, kad įsiskverbtų į tai, ką jis nutylėjo. Vis dėlto reikia pasakyti, kad Ransė tylėjimas kelia nerimą, įžvalgiausiuose protuose žadina abejonę. Tokia ilga nepertraukiama tyla iškyla kaip neperžengiama kliūtis. Nejaugi žmogus negalėjo kaip nors apsiginti? Juk atkaklus tylėjimas galėjo būti palaikytas tiesa! Toks dvasios atkaklumas kelia baimę. Ransė nieko neprasitarė, jis visą savo gyvenimą nusinešė į kapą. Drebėkime prieš tokį žmogų.
Taigi nei tie, kurie atmeta Laroko pasakojimą, nei tie, kurie juo tiki, nepateikia jokių paneigiančių ar patvirtinančių įrodymų. Iš tiesų skeptikai istoriją apie per trumpą karstą laiko neįtikinama: juk buvo visiškai nesunku jį pailginti ir padaryti vietos tai gražiai galvai, kuri taip godžiai gėrė iš gyvenimo taurės11! Bet įsivaizduokite, kaip siūlo Sen Simonas, kad galva buvo atskirta darant skrodimą, ir viskas paaiškės. Būtų įmanoma ir tai, kad po ponios de Monbazon mirties Ransė būtų ją pasiėmęs kaip dievintos moters relikviją. Margarita de Valua ir hercogienė de Never įsakė išbalzamuoti savo nukirsdintų meilužių Kokona ir La Molio galvas, ir „jas saugojo kartu su kitais meilės ženklais“ (Henriko III dienoraštis).
Poetai perėmė Laroko versiją, o vienuoliai ją atmetė; jie buvo teisūs,
Aptariamojoje knygoje rašoma, kad Ransė, galėjęs bet kada laisvai patekti į ponios de Monbazon kambarius ir naudotis jos teikiamomis malonėmis, įėjęs išvydo karstą, kuriame gulėjo meilužės kūnas, o galva nukirsta ir padėta šalia, kad kūnas sutilptų į per trumpą karstą; toji kruvina galva buvo išslydusi iš po nerūpestingai užmestos drobulės.
