ar tarpeklis buvo pažymėtas.
Vaikų rašytojos Lauros Sniegės tamsiose miško paskliautėse niekas nerado.
Tas atvejis virto nuolatine laikraščių tema, apie jį kalbėta per radiją ir televiziją. Vakariniai laikraščiai kėlė pardavimų skaičių skandalu kvepiančiomis antraštėmis:
KUR YRA LAURA SNIEGĖ?
AR LAURA SNIEGĖ PAGROBTA?
KAS NUŽUDĖ LAURĄ SNIEGĘ?
Policija piktinosi skubotomis žiniasklaidos išvadomis. Nebuvo jokių įrodymų, jog kas nors būtų surengęs suomių vaikų rašytojos pagrobimą. Apie rašytojos mirtį nebuvo skelbiama nė bažnyčioje, ji apskritai galėjo pabėgti gera valia.
Praėjo mėnesiai, bet apie rašytoją Sniegę nebuvo jokių žinių. Imta manyti, kad Lauros Sniegės palaikai ramiai ilsisi kokioje nors sunkiai prieinamoje vietoje, kaip ir dera Triušiogirėje.
Skaitant Lauros Sniegės knygas Triušiogalos gyventojus apimdavo gana prieštaringi jausmai. Sunku susitelkus mėgautis kūriniu, kai žinai, kad jo autorės kūnas guli kažkur netoliese apgraužtas šunų, po truputį išsiskaidantis į nebūtį.
Vaikus naktimis kankino slogutis. Vienas pradinukas pasakojo kitiems bendraklasiams sapnavęs, kad Lauros Sniegės šmėkla įlipo pro langą į vaikų kambarį ir aptikusi ėmė jam balsu skaityti „Dyvūnijos“ knygas. Kitą naktį visi, kas girdėjo jo pasakojimą, matė savo slogučio atmainą. Mokinių tėvams mokykla išsiuntinėjo prašymą, kad tėvai nuramintų vaikus, ir perspėjo apdairiai kalbėti vaikams girdint. Mokytojai draudė mokiniams pasakoti savo blogus sapnus mokykloje.
Televizijoje retsykiais buvo rodomas policijos pranešimas, kurį policijos atstovas spaudai buvo paskelbęs po dviejų dienų nuo Lauros Sniegės dingimo. Pasak jo, Laura Sniegė bus rasta netrukus arba šiek tiek vėliau – juk žmonės negali progai pasitaikius imti ir išnykti, juo labiau pasaulinio garso vaikų rašytoja, įtikinėjo pareigūnas.
9
Kai Ingrida Katelė iš pobūvio vežė Elą Milaną namo, Ela permąstė savo šlovingą ateitį, kaip dera Lauros Sniegės išugdytai rašytojai.
Ją sudarys liaupsinančios recenzijos, pokalbiai, puikios leidybinės galimybės, stipendijos ir premijos. Svarbiausia – metrai lentynų su knygomis, ant kurių nugarėlių puikuosis jos pavardė. Visa tai ką tik virto stebuklu, kuris didino karčiai saldų šlovės švytėjimą.
Pieš porą valandų ji lūkuriavo prie laiptų, žvelgdama Laurai Sniegei į akis ir rengdamasi pasakyti sveikinimą, kurį parašė ir repetavo visą savaitę, kad skambėtų kuo tikriau:
Rašytoja Sniege, dėkoju už suteiktą man galimybę. Nesuprantu, ką iš tikrųjų įžvelgėte mano novelėje. Tačiau jūs išvydote mane kaip Triušiogalos literatų draugijos dešimtąją narę, ir aš neketinu to svarstyti…
– Ar tave užkniso? – linksmai paklausė Ingrida Katelė, įjungusi posūkio signalą ir sulėtinusi greitį. Sankryžoje mašina ūmai pasuko į kairę.
Kelyje judėjo tamsūs siluetai.
Katelė staigiai nuspaudė stabdžio pedalą. Mašina, šiek tiek pasispyriojusi, sustojo.
Priekinių žibintų šviesoje stovėjo du dideli skalikai ir mažas špicas. Jie žvilgtelėjo į jas, šoko į pusnį ir dingo laukų tamsoje.
Ingrida Katelė nusijuokė, įjungė pavarą ir nuspaudė greičio pedalą. Staigiais gūsiais driuokiantis vėjas nušlavė pakelių sniegą ir baltais miltais nubėrė viską aplinkui.
– Jeigu tave užkniso, taip ir turi būti, – švelniai pasakė Katelė. – Žinok: jeigu tave užknisa, vadinasi, esi gyva.
Ingridos „Forde“ kvepėjo saldymedžiu. Žvilgtelėjusi į bibliotekininkę Ela nusprendė verčiau atidėti savigailą.
– Na, Laura Sniegė pradingo, o aš tebesėdžiu čia, – tarė ji. – Neturiu kuo skųstis.
Ingrida Katelė nusijuokė.
– Iš tiesų. Klausyk. Mes visi melsimės už Laurą Sniegę ir deginsime jai žvakes keletą ateinančių savaičių, ir greičiausiai dalyvausim dešimtyje atminimo vakarų. Taip ir dera. Būti užknistam irgi dera. Žinau, kad esi sudirgusi. Nesistenk būti tokia subrendusi, narsi ir sąmoninga. Tai įkyri. Ketinai pasiekti šį tą didinga, bet iš tavęs tai buvo atimta, šį vakarą patyrei gana didelę asmeninę netektį ir turi pagrindą būti užknista. Ištark tai balsiai, ir tau atlėgs. Patikėk manimi.
Ela pakratė galvą.
– Nenorėčiau vartoti tokių žodžių, – pasakė mergina, pati bodėdamasi savo dirbtiniu tonu. – Nieko čia baisaus, bet jie paprasčiausiai netinka mokytojos žodynui. Jeigu svaidysiuos šiurkščiais žodžiais laisvalaikiu, tik laiko klausimas, kada imsiu keiktis klasėje. Ir nors dabar laikinai nedirbu pagal išsilavinimą, tačiau…
Čia jai įkyrėjo klausytis savęs pačios. Nutilusi ėmė galvoti apie dabartinę savo būklę. Būtų galėjusi atsiliepti į dažnus pakaitinių darbo skelbimus ir palikti Triušiogalą. Kaip tik taip ir buvo nutarusi pasielgti iš pat pradžių.
Ir tada jos asmeninė ateitis lėmė jai Draugiją ir galimybę tapti rašytoja, išugdyta Lauros Sniegės, ir mergina apsisprendė, o rašytoja Sniegė atsiuntė jai malonų laišką, žadėdama stipendiją, kol mokysis rašymo įgūdžių.
– Šūdas, ir tiek, – balsiai tarstelėjo Ela.
– Va čia jau kita kalba, – nudžiugo Ingrida Katelė. – Kai gyvenimas pasiūlo slyvų, mokėk išspjauti kauliukus.
Valandėlę tvyrojo tyla.
– Ir jeigu tai tave paguos, – tęsė Katelė, – vieną dalyką privalai atsiminti. Netgi likusi be Lauros Sniegės mokymo, tu vis tiek tapai Triušiogalos literatų draugijos nare. Juk tai jau šis tas, tiesa? Tavo vardas puikuojasi tenai, oficialiame narių sąraše, po devyneto kitų. Aš įrašiau jį šiandien ryte. Ir kai kas nors parašys naują Suomijos literatūros istoriją, jis paminės, kad Triušiogalos literatų draugijos dešimtoji ir kartu paskutinė narė buvo Ela Milana.
Katelė sustabdė „Fordą“ ir išjungė variklį. Jos atvažiavo.
– Mama turbūt laukia tavęs, virtuvėje dega šviesa. Pasistenk kaip nors jai išaiškinti, kas nutiko, nors tai ir nebus lengva.
– Kodėl ne, – atsakė Ela. – Namuose buvo pokylis, vidun įsisuko pūga, ir rašytoja Laura Sniegė pradingo nuo laiptų visiems matant, ir dešimt rašytojų nebebus mokomi. Va kaip, glaustai sakant.
– Vis dėlto tu užkopei aukščiau negu tavo velionis tėtis, – tarė Ingrida Katelė.
Ela jau buvo belipanti iš mašinos. Stabtelėjusi vėl nuleido užpakalį ant sėdynės ir įsistebeilijo į moterį.
– Ką pasakėt apie mano tėtį?
Katelė sustingo. Jos dešinė akis nervingai trūkčiojo, kai ją pasiekdavo šviesa.
– Maniau,
