degtuką. Žmonės bėgiojo aplinkui šaukdami, jog kažkas turi užgesinti ugnį. Tačiau niekas negesino. Malekas sustingęs spoksojo į liepsnojantį žmogų, tarsi stebėdamas magijos seansą. Klara biure ėmė interviu iš naujojo tarnybos vadovo kurdo, kuris atkakliai tvirtino, kad jam nereikia vertėjo ir kad arabai turi grįžti atgal į pietus, kur ir yra jų žemės. Taigi Malekas stovėjo ten ir stebėjo, kaip tas žmogus, jo paraiška žemei atgauti, atstovavimo įgaliojimas ir dar balažin kokie dokumentai, kuriuos jis turėjo pasiėmęs, dega virsdami pelenais. Prie to šleikštaus kvapo neįmanoma priprasti. Ir tas kiemas, visas užverstas ankstesniojo režimo dokumentais. Paraiškomis žemei atgauti. Kai kurios iš jų teisingos, kai kurios išgalvotos… Kai Klara po penkiasdešimt minučių išėjo iš tarnybos vadovo kabineto, ji vis dar nieko nežinojo apie įvykusį susideginimą. Malekas irgi jai nieko apie tai nesakė. Ir kai tą naktį jie mylėjosi, ji liepė jam liautis ir nebūti taip suknistai švelniam.
Fani pasisiūlė parvežti jį atgal į Teheraną.
– Ačiū, bet aš verčiau pasiliksiu čia dar dienai ar dviem. Man reikia surikiuoti mintis.
– Kaip pageidausite.
Fani paprašė atnešti sąskaitą. Jam primygtinai reikalaujant, jiedu buvo užsisakę didelį troškinį su gausiomis ryžių porcijomis. Malekas jautėsi apsunkęs. Jis būtų galėjęs užmigti tiesiog čia. Fani atsistojo. Už dviejų stalų keletas skardžiabalsių verslininkų karštai aptarinėjo kažkokių aplinkinių žemių kainas. Aplink maisto likučius sukosi nedidelės musių armijos. Nosį rietė žalių svogūnų ir prakaito kvapas.
– Leiskite jums patarti, – tarė Fani, žvelgdamas į sėdintį Maleką. – Jūsų draugė, ta amerikietė žurnalistė, ir tas incidentas Kume prieš keletą dienų… – jis papurtė galvą. – Jūs žaidžiate su ugnimi, pone Malekai. Man tai nerūpi, aš tai sakau jums tik norėdamas, kad nepatektumėte į bėdą. Ta užsienietė pridarys jums nemalonumų. O tam vyrukui, su kuriuo ji dirba, anksčiau ar vėliau valdantieji iškels bylą.
– Aš niekaip negaliu paveikti ponios Vikingstad sprendimų.
– Bet jūs vykote su ja į Kumą. Aš tai žinau.
– Aš dėstau universitete Amerikoje, pone Fani. Atvykau čia trim savaitėms per vasaros atostogas. Paskui aš grįšiu į savo saugų, nuobodų gyvenimą.
– Aš bent jau pasakyčiau jūsų draugei žurnalistei, kad ji žaidžia klaidingoje pusėje.
Malekas nė nemirktelėjo.
– O kas, jeigu toks yra jos sumanymas – žaisti klaidingoje pusėje?
Jis suprato, kokie svarūs jo ką tik ištarti žodžiai. Fani tai irgi suvokė. Jo rimtą veido išraišką pakeitė vos pastebimas susižavėjimas ir jis atsakė:
– Jūsų draugė amerikietė žaidžia rimtesnį žaidimą negu galėčiau manyti.
– Amerikiečiams įprasta žaisti tokius žaidimus. Tik dažniausiai jie nesuvokia tai darydami.
Fani nusijuokė ir vėl atsisėdo.
– Ak, kaip norėčiau, kad mudu būtume kartu dirbę prieš daugelį metų. Jūs man taip prie širdies.
– Ko konkrečiai jūs iš manęs norite, Fani?
– Kad atvestumėte savo draugą į protą. Dirbti su KAF nėra naudingas užsiėmimas, veikiau priešingai. Paklauskite tų, kurie buvo su jais susidūrę. Jie nesuinteresuoti, kad jis atgautų savo tėvo turtus. O aš suinteresuotas. Vyrukams iš KAF rūpi tik vienas dalykas: pasaulio pabaiga.
– O jeigu ir mano draugui rūpi tik tai? Ką, jeigu jis jau nebenori nieko atgauti?
Malekas matė, kad Fani iš tikrųjų svarsto tokią galimybę pirmą kartą. Jis susiraukė. Mintis, kad fanatiko neįtikinsi elgtis protingai, jam nepatiko.
– Man sunku patikėti, kad Sinai Vafai neberūpi susigrąžinti tai, kas teisėtai priklauso.
– Todėl, kad jūs matuojate Siną Vafą savo pasaulio samprata. Nei jums, nei man nekyla mintis kišti nosies anapus sienos ir pažiūrėti, ką amerikiečiai veikia Nadžafe ir Karbaloje. Mums kur kas smagiau sėdėti čia ir prisikimšti pilvus. O Sina Vafa…
– Ar tik nenorite pasakyti, kad jis tapo nuoširdžiu tikinčiuoju? – paklausė Fani, sprendžiant iš veido išraiškos, nuoširdžiai susidomėjęs.
– Juk jūs kadaise buvote jo agentūros vadovas. Manau, jūs turėtumėte geriau žinoti, kas dedasi jo galvoje.
Malekas nutraukė ilgą pauzę paprašydamas Fani, kad pavėžėtų jį iki motelio. Įsėdęs į automobilį Malekas tarstelėjo:
– Niekas neįvyksta be priežasties.
Fani, kuris pasidarė keistai tylus, nenuleisdamas akių nuo kelio pritarė:
– Tikrų tikriausia tiesa.
– Taip aš manau, o kokia jūsų nuomonė, pone Fani?
– Mano?
– Jums nederėtų vienui vienam vaikytis Sinos Vafos, kad ir kiek jis būtų vertas. Jūs galėjote likti su saviškiais, buvusiais kolegomis. Kodėl išėjote iš tarnybos? Kas nutiko? Negi narkotikų tranzito iš Afganistano į Turkiją verslas teikė per mažai pajamų? Arba kontrabanda iš Įlankos uostų? Jūsų buvę kolegos viską kontroliuoja šioje šalyje, ką kalbėti apie pietų Iraką ir vakarų Afganistaną. Ir, tiesą sakant, juos ir pasaulio pabaigos laukiančius pakvaišėlius iš KAF skiria tik vienas žingsnis.
Fani nenuleido akių nuo vingiuojančio džiunglių kelio:
– Taip, tačiau kartais vienas žingsnis yra viskas.
– Būtent. Tai kam palikti tarnybą? Manau, ilgainiui ji būtų davusi didesnį pelną. Užlipote ant nuospaudos kokiam nors savo viršininkui? Taip?
– Pone Malekai, dabar aš noriu švaraus verslo. Aš grąžinu gyvenimą mirusiems turtams, kurių savininkai prarado bent kokią viltį kada nors juos susigrąžinti. Padaręs tai, pasiimu savo mokestį. Šis verslas visai kas kita negu prekyba narkotikais arba pelnymasis iš amerikiečių mums primestos blokados. Trumpai tariant, aš neimportuoju sauso kūdikių maisto ir nelaikau jo, kol kaina pasiekia reikiamas aukštumas. Aš nenoriu pelnytis iš alkanų kūdikių ir narkomanų.
Puiki kalba. Taurūs jausmai. Galbūt ir dalis tiesos. O gal – nė lašo.
– Tačiau kodėl jums taip parūpo Sina Vafa? Juk turėtų būti tūkstančiai kitų panašių objektų.
– Kito tokio stambaus objekto nėra. Prastūmęs šį reikalą galėsiu viską mesti ir visą likusį gyvenimą ilsėtis. Be to, Sina Vafa man skolingas. Aš pasirūpinau, kad jam būtų grąžintas konfiskuotas jo tėvo namas. Ko taip nustebote? Negi jis jums apie tai nepasakojo? Paklauskite, kai sugrįš. O dar geriau, paklauskite jo motinos.
– Jo motinos?
Fani gaižiai nusijuokė. Jis kažin ką prisiminė, ir tai jam buvo nemalonu. Jis net sustabdė automobilį, susirado mobiliojo telefono atmintinėje numerį ir paprašė
