ji net neužsiminė. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę, ir aš tą pačią akimirką pasakiau, jog ją atleidžiu. Vėliau dėl įvairių kitų nesusipratimų atleidau ją dar bent tris kartus, tačiau ji vis tiek darė savo. Kaskart, kai išreikšdavau nepasitenkinimą jai mokama pinigų suma, ji man primindavo – ir būdavo teisi, – kiek ilgai mums su žmona tekdavo kankintis vakarais bandant apmokėti sąskaitas arba suvesti čekių knygelės balansą, iki jai atsirandant mūsų namuose, o paskui pasiūlydavo man kas mėnesį keliomis valandomis ilgiau padirbėti su pacientais, kad galėčiau sumokėti jai atlyginimą. Ji tvirtino esanti nepakeičiama, o mano nepasitenkinimas ir kalbos apie atleidimą niekuomet nebūdavo rimtos, nes žinojau, kad ji teisi. Labai nuliūdau sužinojęs, jog ji mirė nuo kasos vėžio. Buvo aišku, kad niekada nerasiu kitos tokios kaip ji.
Molės laidotuvės vyko nuostabią saulėtą popietę didžiuliame jos sūnaus namų galiniame kieme. Nustebau laidotuvėse sutikęs keletą savo kolegų iš Stanfordo ligoninės. Nė nenutuokiau, kad ir jie galėjo būti jos klientai, tačiau prisiminiau, kad ji laikydavosi griežtų konfidencialumo taisyklių – iš jos niekaip nebuvo įmanoma išpešti kitų jos klientų pavardžių. Pasibaigus pamaldoms už mirusiąją, nieko nelaukdamas pakilau norėdamas išeiti, nes oro uoste turėjau pasitikti kelis draugus.
Tačiau vos pravėręs vartus į gatvę išgirdau kažką šaukiant mane vardu ir atsisukęs pamačiau link manęs einantį aukšto stoto senyvą vyrą su įspūdinga plačiakrašte skrybėle. Šalia jo buvo nepaprastai mielos išvaizdos moteris. Matydamas, kad iš karto jo nepažinau, jis prisistatė:
– Aš – Alvinas Krosas, o čia – mano žmona Monika. Kadaise, prieš daugelį metų, lankiausi pas jus terapiniuose užsiėmimuose.
Nemėgstu tokių gluminančių situacijų. Niekada ypatingai gerai neatsimindavau žmonių veidų, o su amžiumi tai tapo dar sunkiau. Kartu suvokiau, kad šis buvęs pacientas pasijus įskaudintas pamatęs, kad jo neprisimenu, todėl nusprendžiau laimėti laiko tikėdamasis, kad mano atmintis pagaliau nušvis.
– Alvinai, smagu tave vėl matyti. Malonu susipažinti, Monika.
– Irvinai Yalomai, – tarė ji, – be galo džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti. Alas tiek daug pasakojo apie jus. Manau, kad būtent jums turiu būti dėkinga už tai, kad susipažinome, susituokėme ir turime du nuostabius vaikus.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
