skundžiasi. Dėl visko: palatos, maisto, procedūrų, kolektyvo, patalynės, oro temperatūros… ir taip toliau. Mes dėkojame Dievui, kad ji išvyksta. – Ji palinko ir pritildė balsą. – Jeigu turite galimybę pakeisti darbą, nedvejokite. Net už mažesnį atlyginimą. Patikėkite, kad ir kaip stengtumėtės, tai moteriškei niekada ir niekuo neįtiksite.
Tokie ligoniai Lorei buvo ne naujiena. Dauguma jų dėl savo būklės siuto ant viso pasaulio.
– Nieko, kaip nors susitvarkysiu.
– Ar bent sykį su ja kalbėjotės?
– Hmm… ne.
Paprastai Lorė susipažindavo su savo pacientais dar ligoninėje, anksčiau, nei jie sugrįždavo namo. Jau seniai išsiaiškino, kad iš anksto užmegzti malonūs santykiai palengvina apsipratimo laikotarpį. Tačiau su Glorija taip ir nepavyko pasimatyti – du kartus bandė, bet jai buvo pasakyta, jog ponia Buchanan griežtai neprisileidžia jokių lankytojų. O paskambinusi susitarti dėl susitikimo irgi nieko nelaimėjo.
Vikė papurtė galvą.
– Tada, brangioji, galima sakyti, kad šiandien – jūsų laidotuvės. Esu tikra, dar nesate sutikusi nieko panašaus į tą moterį. Bet jūsų valia. Padariau jos būklės diagramos kopiją. Ponia Buchanan jau buvo pas gydytoją ir išsiregistravo. Beje, jis taip pat be galo džiaugiasi jos atsikratęs, nes porą kartų sulaukė skambučio iš advokato, šis grasino atimsiantis licenciją. Tikiuosi, kad jos artimieji jums mokės pasakišką atlyginimą.
Mokės. Būtent dėl to Lorė ir įsidarbino. Ji taupė pinigus, kad kitais metais galėtų kelis mėnesius nedirbti. Bet šį pasiūlymą būtų priėmusi ir už mažesnį atlygį: vien norėdama įrodyti, jog Glorija Buchanan ne tokia jau baisi, kaip visiems atrodo.
– Kaip poniai Buchanan sekasi atlikti fizinės terapijos pratimus? Ar daro pažangą? – Lorė pasikišo po pažastimi storą ligos istorijos aplanką.
– Jeigu plūdimąsi galėtume laikyti pagerėjimo rodikliu, tai taip. – Vikė atsiduso. – Ji iš tikrųjų sveiksta. Vakar darėme klubo nuotrauką. Atrodo neblogai. Širdies priepuolis buvo nesmarkus, kraujotaka visiškai atsistatė, o gerdama naujuosius sėkmingai atitaikytus vaistus ji gyvens dar mažiausiai dvidešimt metų… Apsaugok mus, Viešpatie.
Lorė beveik nieko nežinojo apie asmeninį Glorijos gyvenimą. Kiek patyrinėjus pavyko išsiaiškinti, kad ji labai anksti neteko vyro. Jaunoji našlė atidarė vieną restoraną, o netrukus sukūrė ir visą imperiją – tais laikais, kai kitos moterys arba sėdėdavo namie, arba dirbdavo mokytojomis. Vienturtis jos sūnus mirė vos perkopęs trisdešimt, o po kelerių metų autoavarijoje žuvo ir marti. Galima tik įsivaizduoti, kokį begalinį sielvartą jai teko ištverti! Bet Glorija nepalūžo – užaugino keturis anūkus ir tuo pat metu vadovavo keturiems restoranams. Aišku viena – bet kuris tiek iškentėjęs žmogus turi teisę būti mažumėlę nesukalbamas.
– Ką gi, einu prisistatyti. Greitosios pagalbos automobilis jau prie durų. Dokumentus kol kas palieku – išeidama pasiimsiu.
Vikė linktelėjo.
– Gerai, aš jūsų palauksiu. Sėkmės.
Draugiškai mostelėjusi Lorė patraukė į palatą.
Vargšė Glorija. Visi lyg susitarę tvirtina, kad ji bjauri. Šeima nenori su ja turėti nieko bendra. Sužeista, vieniša… Tikriausiai jaučiasi trapi ir silpna. Vienatvė bet kokiomis aplinkybėmis ne į gera, juo labiau tada, kai žmogų užklumpa negalia.
Lorė pasibeldė ir įėjo.
– Laba diena, ponia Buchanan. – Ji nusišypsojo smulkutei žilaplaukei moterytei. – Esu Lorė Džonston, jūsų slaugytoja. Dirbsiu dieninėje pamainoje ir padėsiu jums sveikti.
Užvertusi skaitomą knygą Glorija metė į ją žvilgsnį pro akinių viršų.
– Nemanau. Slaugytojas parinko Reidas, ir tai darydamas tikriausiai iš širdies pasilinksmino. Jam patinka tik gražios moterys su didžiulėmis krūtimis. Deja, jų intelekto koeficientas paprastai būna mažesnis už liemens apimtį. O tu visiškai nepatraukli – tiesiog nematoma, taigi pataikei ne į tą palatą.
Lorė žioptelėjo. Visa laimė, pernelyg apstulbo, kad įsižeistų.
– Dėl jūsų anūko skonio nesiginčysiu – neabejoju, kad jis moterų grožio žinovas. Tai daug ką apie jį pasako. Galbūt ir nesu jo idealas, vis dėlto dirbu jūsų slaugytoja. Bent jau dieną – vakare ir naktį ateis kitos.
– Aš tavęs nenoriu.
– Kodėl iš karto taip nusprendėte?
– Pažįstu žmones, turiu neblogą nuojautą. Man nepatinka tavo išvaizda, todėl eik iš čia.
Va čia tai irzlumas! Lorė būtent taip viską ir įsivaizdavo. Pritariamai nusišypsojusi ji priėjo arčiau.
– Pasakysiu štai ką: kieme jau stovi greitosios pagalbos automobilis. Du stambūs vyrukai nekantrauja jus nugabenti iki pirmame aukšte laukiančios paklotos lovos, rinktinio maisto ir privatumo – to, apie ką šioje vietoje galite tik pasvajoti. Todėl jumis dėta aš pirmiausia parsikapstyčiau namo, o paskui jau mėtyčiau žmones iš darbo.
– Bandai pakelti man nuotaiką – negaliu to pakęsti.
– Prisipažįstu, man nepatinka būti užgauliojamai, bet aš atlaikysiu. O jūs?
Glorija prisimerkė.
– Akivaizdu, kad nesi iš tų amžiais išsišiepusių malonių asmenybių.
– Ne. Esu kandi ir baisiai reikli.
– Ar miegojai su mano anūku?
Lorė nusijuokė. Nebent sapnuose. Juk ji nepatraukli, tiesiog nematoma… Be to, jau atleista iš darbo.
– Nebuvo laiko. Ar tai privaloma?
Glorija atsiduso.
– Tas vyras neturi „stop" mygtuko. Jeigu tik asmuo su vagina, tai jis garantuotai į ją įsiverš.
– Na, į maniškę nepataikė. Sutinku, jis lengvabūdiškas gražuolis. O tokie paprastai tik tuo ir užsiima. Ar jau susidėjote daiktus?
Glorijos veidas kaipmat sugriežtėjo.
– Pakuoti mantą – ne mano darbas! Net jeigu ir būtų, tai dėl dabartinės būklės negalėčiau atlikti tokių veiksmų.
Viskas aišku – trumpam plykstelėjęs savitarpio supratimas užgeso. Bet ta minutėlė buvo gana šauni.
– Ne bėda, supakuosiu aš. Ar turite lagaminą? Jeigu ne, tai darbuotojų valgykloje surasiu plastmasinių maišelių.
Glorija kone suspragsėjo iš pasipiktinimo.
– Nedrįsk mano daiktų kišti į pirkinių maišus! Ar žinai, kas tokia esu?
Lorė apdairiai nusisuko ir iš spintelės ištraukė lagaminą. Būtų negerai, jeigu naujoji globotinė pastebėtų,
