širdį, mergina visiškai apsikvailino. Joks vyras daugiau su ja taip nepasielgs ir tikrai ne žavus nepažįstamasis, šiandien sutiktas paplūdimyje. Ji nebe tokia patikli kaip anksčiau, dėkui Džastinui. Ir saugos savo širdį.
Tai kodėl truputį nepasilinksminus? Geriau pasimėgauti čia likusiomis dienomis, užuot mėginus užsimiršti skaitant populiariausią New York Times trilerį. Ar apsimetinėjus, kad mėgaujasi paplūdimiu ir bangų mūša, nors nusivylimas traukia į dugną kaip geležinis inkaras.
– Jei esi vedęs ar susižadėjęs, nužudysiu tave plikomis rankomis ir patieksiu tavo galvą ant lėkštutės, – pusiau juokais pažadėjo Elena.
Tajaus juokas užtvindė visą vestibiulį, o akyse pasirodė supratingumas.
– Ne, man tai negresia. Esu viengungis. Galiu prisiekti.
– Tai gerai, – sutiko Elena. – Pavakarieniausiu su tavimi.
Vyras žvilgtelėjo į laikrodį ir jausmingai pažvelgęs į Lenę pažadėjo:
– Paimsiu tave aštuntą. Būk pasirengusi pasilinksminti ir drąsiai elgtis.
Jis nuėjo palikęs ją stovinčią, nepaliestą. Tačiau alkanos vyro akys perspėjo, kad šį vakarą viskas gali pasikeisti, ir Lenė pasvarstė – kokias dvi sekundes – dera jai eiti vakarieniauti su Tajumi ar ne.
– Brokai, sužinok viską, ką gali, apie Eleną Rojal. Man reikia šios informacijos jau rytoj.
Evanas kalbėjo su broliu mobiliuoju telefonu važiuodamas Maujo pakrante prie nuskurdusio, bet potencialiai pelningo Rojaus viešbučio vakariniame salos krašte.
– Eleną Rojal? – pasitikslino brolis. – Kaip suprantu, ji stengiasi išlikti nepastebima, kiek tai įmanoma turit Rojalių pavardę. Jai pavykdavo išvengti bereikalingo dėmesio iki pat to skandalo dėl neįvykusių vestuvių. Kodėl taip susidomėjai ja?
– Ji čia, saloje. Mes susipažinome, bet ji nežino, kas aš toks.
– Na ir kas?
– Na ir kas? Ji – vienintelis Nolano Rojalio vaikas, vienintelė duktė. Kelerius pastaruosius metus dirba tėvui.
– Ji labai graži, Evai. Esu matęs jos nuotrauką. Ką ketini daryti?
– Ji turbūt nemažai žino apie senio verslo reikalus. Jei tie viešbučiai iš tiesų kelia tiek rūpesčių, turiu tai sužinoti. Pasistengsiu išsiaiškinti, kol esu čia.
– Pažiūrėsiu, ką pavyks sužinoti. Kaip čia išeina: aš iki ausų paskendęs popieriuose, o tu kaitiniesi saloje su gražuole pašonėje?
Evanas pasuko išnuomotą poršė į keliuką, vedantį prie apkiužusio viešbučio, ir privažiavęs jį sustojo. Iškart įvertino pastatą. Gera vieta. Nuostabus vaizdas. Tiesa, jį reikia atnaujinti. Teks nuodugniau įvertinti prieš nusprendžiant prijungti jį prie Vėtrų viešbučių tinklo, sunkiai įsigytos Tailerių viešbučių korporacijos.
– Kas nors turi tai padaryti, Brokai, – tarė jis ir nusišypsojo įsivaizdavęs savo jaunesnįjį broliuką, sėdintį prie stalo, iki kaklo paskendusį darbe. Brokas ne iš tų, kurie ilgai užsibūna vienoje vietoje. – Aš nieko prieš derinti verslo reikalus su malonumais. Jie man vienodai svarbūs.
– Žinai, gandai apie Rojalius sklandė keletą mėnesių.
– Būtent. Noriu išsiaiškinti, ar juose yra bent kruopelė tiesos. Paskambink, kai sužinosi daugiau.
Evanas išjungė telefoną ir išlipo iš automobilio palikęs jį priešais atvirą prieangį su kolonomis.
Kamerdinerio nėra , – mintyse pasižymėjo Evanas prieš eidamas kartu su savininku apžiūrėti viešbučio.
Tą vakarą, be penkiolikos aštuonios, Evanas nusiprausęs savo vasarnamyje po dušu ir apsivilkęs juodu kostiumu jau buvo gavęs visas reikiamas smulkmenas apie Eleną Rojal. Reikia pripažinti, su moterimi buvo pasielgta nesąžiningai. Ją mergino sukčius, kuriam beveik pavyko įsitaisyti Rojalių šeimoje. Nolanas buvo gudrus, tad pasipriešinęs dukters norui ir rizikuodamas jų santykiais jis sužinojo viską apie tą vaikiną, tačiau vos nepavėlavo. Jau vien tai rodo, kad viešbučių magnatas senatvėje suminkštėjo.
Evanas pasitaisė pilką šilkinį kaklaraištį, susišukavo plaukus ir išėmęs kelis prezervatyvus iš dar nepraplėštos dėžutės, gulinčios tualetiniame stalelyje, įsimetė juos į kišenę. Nebuvo sutikęs moters, kuri sudomintų jį kaip Elena Rojal ilgus mėnesius, todėl nė neketino jos paleisti.
Jos akys išmintingos. Ji sąmojinga ir turi keistą humoro jausmą. Evanas pasirūpins, kad mergina nė minutėlę nenuobodžiautų.
Lygiai aštuntą Evanas pabeldė į jos kotedžo duris, o jai atidarius vos neparkrito ant kelių.
Ji tikrai nusiteikusi elgtis begėdiškai.
– Oho. – Evanas tyliai švilptelėto ir Lenė kone droviai nusišypsojo.
– Dėkoju. – Mergina grakščiai nusilenkė ir jos ilgi šviesūs plaukai nuvilnijo pečiais.
Glotni juoda nėriniuoto audinio suknelė buvo giliai iškirpta ir Evano akys prapuolė įspūdingame griovelyje tarp krūtų. Jis žavėjosi, koks dailus suknelės paryškintas merginos liemuo, kaip viliojančiai drabužis krinta apvaliais jos klubais ir baigiasi vos aukščiau kelių. Ji atrodė aukštesnė, jų akys buvo beveik viename lygyje: netikrais briliantais išpuoštos basutės pridėjo beveik dešimt centimetrų.
– Įeik minutėlei. Pasiimsiu rankinę.
Elenai nusisukus lengvo audinio klostės nukrito gerokai žemiau, nei derėtų padoriu vadinamam drabužiui, atvėrė visą nugarą, gundė nukreipti akis į dailų užpakaliuką ir vyrui magėjo pamatyti dar daugiau. Evanas nenuleisdamas nuo jos akių įėjo į svetainę.
– Gražu.
– Beveik kaip namuose, – atsiliepė Lenė ir atsisuko pasiėmusi nuo sofos mažutę juodą vakarinę rankinę. – Gyvenu čia kone mėnesį.
– Vilkėdama tokią suknelę turėtum suprasti, kad kalbu ne apie kambarį.
– Ak. – Ji atrodė sutrikusi. – Dar kartą dėkoju.
Evanui patiktų, jei ji visą naktį išliktų tokia: rausvais skruostais ir akimis, spindinčiomis laukimu.
Jis prisiartino prie jos.
– Tiesiog padarykime tai.
– Ką padarykime?
Ji nuoširdžiai nustebo, tačiau Evanas nesusilaikė.
– Tai, – ištarė jis, apkabino merginą rankomis ir palenkęs jos galvą prispaudė alkanas lūpas. Jos lūpos buvo saldžios tarsi tropikų salos nektaras, o kūno formos velniškai tobulai prigludo prie jo. Tyli bežadė aimana dar labiau įkaitino vyro kraują. Jis ėmė bučiuoti aistringiau, pakreipė jos galvą ir šį kartą jau atkakliau perbraukė lūpomis jos burną. Atsakydama Lenė
