ten neisi ir nepridarysi man gėdos.
Tina atsisėdo.
– Tas juodu odiniu švarku tau nieko gero neduos.
– Nemoku tau nusakyti, kaip pavargau nuo dalykų, kurie man geri ir tinkami, – pareiškė Liusė.
– Žinau, – užjaučiamai linktelėjo Tina. – Bet tai nereiškia, kad turi pasidaryti emocinį charakirį. Tas vyras nestabilus.
Liusės žvilgsnis grįžo prie vyro su odiniu švarku.
– O žinai, kaip tik šito tu ir norėjai. Jis man kelia išties spontaniškus jausmus ir verčia elgtis neatsakingai.
Tina pažvelgė į vyrą ir susiraukė.
– Gal, jei tik trumpai su juo pasismagintum, o paskui mestum.
– Negalėčiau taip, – Liusė atplėšė akis nuo nepažįstamojo. – Niekada negalėčiau taip pasielgti. Geriau tiesiog sutelksiu dėmesį į savo nepriklausomybę, o dalį apie „netinkamus vyrus" išmesiu iš galvos.
Ji pažvelgė į vyrą su juodu odiniu švarku dar kartą ir atsiduso.
– JAUČIU, – kabinoje kitoje užkandinės pusėje Zakas pirštais barbeno per suraižytą stalą. – Bredlis čia. Arba buvo čia. Arba čia yra jo pažįstamas. Arba…
Entonis atsilošė.
– Gerai. Jis čia. Mes irgi čia. Bet praėjo jau valanda ir man darosi nuobodu, todėl gal tiesiog parodyk jį man, mes jį suimsime ir judėsime toliau. Jis persirengęs viena iš tų dviejų moterų, tiesa?
– Puiku, – rūsčiai dėbtelėjo į partnerį Zakas. – Nepadėk. Išsiversiu be tavęs. Gerai. – Jis pirštais būgnijo per stalą.
– Zakai, aš noriu jį sučiupti ne mažiau už tave, – kantriai atsakė Entonis. – Per pastaruosius devynis mėnesius Bredlis išsisuko nuo visų jį bandžiusių sučiupti farų. Ir pusantro milijono, kuriuos jis nudžiovė, – ne skatikai. Bet man reikia ko nors daugiau už tavo nuojautą, kad dar tupėčiau šioje skylėje.
Zakas trinktelėjo per stalą ir vėl ėmė groti pirštais.
– Klausyk, skambino patikimas informatorius ir pranešė, kad jis čia bus, geresnės galimybės pričiupti Bredlį dar nebuvo pasitaikę. Išvis jokios galimybės nebuvo pasitaikę. Ir šiaip…
– Zakai, – pertraukė jį Entonis. – Tu varai mane iš proto.
– Ką? A. Pirštai? – Zakas liovėsi beldęs į stalą. – Atsiprašau.
– Ne, ne pirštai. Nors taip irgi nebedaryk. Mane iš proto varo tavo elgesys pastaruoju metu. – Entonis lėtai papurtė galvą. – Šiandien su Džeriu susiklostė nekaip. Pamaniau, kad tikrai jam spirsi.
– Aš? Ne-a. – Zakas nutilo. – Greičiausiai ne.
– Būtent, – Entonis susiraukęs įrėmė žvilgsnį į partnerį, – apie tai ir kalbu. Apie „greičiausiai". Ir tos klejonės apie darbo metimą. Man jos nepatinka. Visada buvai kvaištelėjęs. Tai gerai. Kvaištelėjimas man netrukdo. Tačiau pastaruoju metu esi ne tik kvaištelėjęs, bet ir nugrimzdęs į depresiją. Su tuo aš negaliu taikstytis.
– Man ne depresija. – Zakas paėmė cukraus pakelį, su įniršiu perplėšė jį pusiau ir subėrė cukrų į kavą. – Šiuo metu nesu itin pakilios nuotaikos, bet nesu ir prislėgtas.
– Ką tik suniokojai cukraus pakelį. Tai jau šį tą sako.
Zakas įsistebeilijo į išniekintą pakelį ir švystelėjo jį ant stalo.
– Aš tau kai ką pasakysiu. Šiandien senukas Džeris mane išties nuvylė. Supranti, man pagailo vargšelio mulkio, o jis atstatė į mus ginklą. Aš pamaniau: „Po galais, nebėra padorių žmonių." O kai jis į mus iššovė, išties pasiutau. – Zakas papurtė galvą. – Kartais man atrodo, kad pasaulyje nebeliko dorų žmonių. – Jis paragavo kavos ir susiraukė. – Taigi, galbūt darbas man kiek ir gadina nuotaiką, bet aš nepuoliau į depresiją.
– Puolei, – Entonis kalbėjo aiškiai ir ramiai, lyg su psichiškai atsilikusiu. – O tavo depresija daro įtaką mūsų darbui. Žinau, kas negerai.
Zakas pervėrė jį piktu žvilgsniu.
– Ar esu minėjęs, kad negaliu pakęsti, jog laisvu laiku studijavai psichologiją? Viešpatie brangus, tai buvo tik neprofilinė disciplina. Tau neleistų net šunų analizuoti.
– Tu nerimauji, jog sensti. Viskas prasidėjo, kai tau sukako trisdešimt šešeri.
– Nenoriu apie tai kalbėti. – Zakas vėl apžvelgė restoraną. – Ar tos dvi moterys tau atrodo prasikaltusios? Blondinė kažkokia keista. Greičiausiai dėl plaukų. Tie plaukai netikri.
– Nuo pat savo gimtadienio niurni ant jaunesnių vyrų policijoje. Be to, kai kuriems mano batams metų daugiau nei moterims, su kuriomis susitikinėji. – Entonis papurtė galvą. – Dėl šito tu tikrai kiaurai perregimas.
Zakas susiraukęs dėbtelėjo į partnerį.
– Tai ne dėl amžiaus. Velniai griebtų, tau tiek pat metų kaip ir man.
– Taip, bet manęs tai neslegia.
– O turėtų. – Zakas pasukiojo šaukštelį puodelyje, aptaškydamas išraižytą stalą kavos purslais. – Pameni Falką, tą senioką, su kuriuo pradėjau patruliuoti? Su juo dabar patruliuoja toks vaikis… Mokiausi mokykloje, kai jis gimė. Jis gyveno už kvartalo nuo manęs.
– Zakai, tau trisdešimt šešeri. Tokių dalykų pasitaiko. Pamanyk, žemėje yra už tave jaunesnių. Susitaikyk su tuo.
– Be to, aš nebe toks greitas kaip anksčiau. – Zakas pritildė balsą. – Kai žaidžiame vienas prieš vieną? Aš darausi lėtesnis. Labai.
– Čia tik tau taip atrodo. Aš nepastebėjau, kad būtum nors kiek sulėtėjęs.
– Todėl, kad ir pats daraisi lėtesnis.
Entonis prisimerkė.
– Ar neprieštarautum, jei ir toliau depresiją laikytume tik tavo bėda? Asmeniškai aš tik tobulėju, o ne senstu.
– Tu sensti. Bet tau nerūpi, nes visada buvai smegenys. Smegenys nesensta.
– Puiku. O tu tada kas? Jėga? – Entonis atsilošė ir susikryžiavo rankas. – Bet kada tave paguldyčiau ant menčių, kvaileli.
– Ne, aš – šeštasis jausmas. Žaibiškas instinktas. – Zakas apžvelgė užkandinę ir vėl įsmeigė akis į Entonį. – Bet imu jo netekti. Pameni, kai vakar vijomės vyruką keturiasdešimtame aukšte? Tą, ant stogo? Akimirką, tik akimirką, man šmėstelėjo mintis: „Nesąmonė. Nusirisiu nuo stogo vien dėl to, kad kažkas ką tik nukniaukė kažkieno vaizdo kamerą. Paprasčiausiai neapsimoka." O ir šiandien,
