motyvą.
Štai ir pirmoji prošvaistė – lyg ir menkas humoro švystelėjimas. Dar vienas geras ženklas.
– Na, kol kas paliksiu jus ramybėje. Valgykite. Gal įjungti televizorių? – Atidariusi spintelę su vaizdo aparatūra Lorė padėjo ant lovos nuotolinio valdymo pultelį. – Jeigu ko nors reikės, šūktelėkite.
Baigiantis darbo laikui Lorė jautėsi tarsi pervažiuota traukinio. Po Glorijos niurnėjimo, skundų dėl pernelyg kietos lovos, per minkštos pagalvės, keisto patalynės kvapo ir tele vizoriaus burzgimo iš menkučio jųdviejų artumo proveržio beliko blankus prisiminimas.
– Iškviesiu meistrą ir sutaisys, – sukaupusi kantrybės likučius pažadėjo ji. Teko kaip reikiant tvardytis, kad neimtų žvilgčioti į laikrodį. Ši diena neabejotinai buvo pati ilgiausia jos gyvenime. O pagalvojus, kad su Glorija praleido tik popietę, šiaušėsi plaukai. Todėl geriau jau nemąstyti ir nuolat sau kartoti, jog vargšė senutė turi priežasčių būti nelaiminga. Po kurio laiko reikalai pagerės.
Šiek tiek po penkių nuėjusi į virtuvę Lorė išvydo aukštą, gražią pilnakrūtę moterį, kraustančią didžiulį krepšį. Sprendžiant iš uniformos buvo aišku, kad ji irgi slaugytoja, o išvaizda pasufleravo, koks asmuo ją įdarbino.
– Labas. – Moters veidas nušvito šypsena. – Aš – Sendė Larson, saulėlydžio meto slaugytoja. Beje, pirmąkart pataikiau tokiu laiku – paprastai dirbu naktį. Kitaip tariant, esu budinti tamsoje. Panašu į detektyvo pavadinimą… Arba pornografinio filmo, ar ne? – Ji dar plačiau nusišypsojo. – Net nežinau, į kurį iš jų labiau norėčiau patekti. Vieną gražią dieną…
Nors Lorės pilvo raumenys nei iš šio, nei iš to susitraukė, ji iš visų jėgų pasistengė maloniai šyptelėti. Kas, po galais, jai darosi? Taip, parinkdamas kitą slaugytoją Reidas liko ištikimas savo stiliui. Na ir kas? Juk kitaip ir negalėjo būti. O kas jai darbo?
Ji ryžtingai suėmė save į rankas ir nušvietė kolegei padėtį.
– Šiuo metu ligonė pavargusi, todėl yra kiek irzloka. Bet kentėti galima.
– Niekis, susidorosiu, – užtikrino Sendė. – Kai globotiniai ima mane varginti, pradedu pasakoti savo mėgstamiausios muilo operos siužetą. Paprastai tai sukelia tokį mirtiną nuobodulį, kad jie užmiega. Būtent todėl man ir patinka naktinė pamaina. Jūs, šviesos mergytės, per daug nusiplūkiate. – Ji palinko Lorei prie ausies. – Bet šis darbas turėtų mums patikti bet kokiomis sąlygomis. Tik pagalvok – aštuonios valandos už dvylikos valandų atlyginimą!
– Taip, tai išties puiku. Einu atsisveikinti su Glorija.
– Žinoma eik. Pasimatysime rytoj.
Tylomis linktelėjusi Lorė nuslinko į kambarį.
– Aš jau išeinu. Ryte vėl pasimatysime.
Pakėlusi akis nuo žurnalo Glorija pažvelgė į ją pro akinių viršų.
– Man nė kiek neįdomu, kada tu ateini ir kada išeini. Gali kėpsoti čia arba dingti – kaip tau patinka.
Lorė išsišiepė.
– Aš irgi puikiai praleidau dieną. Nedėkokite, Glorija, nereikia – man buvo labai malonu.
Palikęs korvetę stovėjimo aikštelėje Reidas pasuko link „Senamiesčio sporto ir kepsnių baro". Sustojęs priešais šonines duris jis kokią minutę spoksojo į rankeną, paskui tvirtai sau tarė, kad nebus taip blogai, kaip įsivaizduoja.
Dirbo čia nuo to laiko, kai susižalojo petį ir paliko beisbolą. Dirbo… Šis žodis nelabai tiko jo veiklai šioje įmonėje apibūdinti. Oficialiai jis buvo paskirtas pagrindiniu vadovu, o iš tikrųjų pasirodydavo ir išnykdavo kada panorėjęs. Darė tik tai, kas jam patiko: retkarčiais padirbėdavo už baro, linksmindavo lankytojus beisbolo laikų nuotykiais ir samdydavo moteriškosios lyties personalą. Sporto barą visada laikė savo prieglobsčiu – vieta, kurioje buvo garsus ir mylimas. Deja, šiandien šis lizdelis tapo tik dar vienu gėdos stulpu. Viduje nebuvo nė vieno jo nepažįstančio asmens ir – galėtų drąsiai lažintis iš savo įspūdingos sąskaitos banke – nė vieno, neskaičiusio šios dienos laikraščio.
– Tegul viskas prasmenga skradžiai – tiesiai pragaran, – nusiminęs suniurnėjo Reidas ir atsirakino duris.
Nusprendęs nevilkinti kankynės jis iš tolo aplenkė santykinai saugų savo kabinetą ir įžengė į salę. Kuo anksčiau priims smūgį, tuo greičiau galės pradėti laižytis. Žemas pokalbių gaudesys akimirksniu nuščiuvo ir į Reidą susmigo daugybė porų akių, bet jis nesustojo.
– Sveikas, širduk, – šūktelėjo viena iš padavėjų ir jos lūpas papuošė paslaptinga, beveik įprasta šypsenėlė. – Gera tave matyti.
Tylomis linktelėjęs jis ėmė spraustis pro „laimingosios valandos" lankytojų minią.
– Ei, Reidai! – riktelėjo nematytas vaikinas. – Kaip laikaisi?
Nekreipdamas į jį dėmesio Reidas atidžiai permetė žvilgsniu nuolatinių klientų grupeles ir pamatęs kampe du širdžiai artimus veidus pasuko prie jų.
– Mielasis, – Medė – kita padavėja – sugriebė jį už rankos, – nesikrimsk. Tos poniutės šnekos – grynas mėšlas. Mudviejų meilės naktis buvo fantastiška. Jeigu reikės pasirašyti kokį laišką ar dar ką nors, būtinai man pasakyk.
Reidas išsiblaškęs linktelėjo krūtiningai brunetei. Nors gerai žinojo, kad su ja permiegojo, tačiau nepajėgė prisiminti nieko konkretaus iš savo ūmai aptemusios seksualinės praeities. Nuskubėjęs prie brolių jis dėkingas šlumštelėjo ant jų pritrauktos kėdės. Jie buvo iš anksto pristūmę staliuką prie didelės vitrinos, kupinos įvairiausio sportinio šlamšto, ir norėdami apsaugoti nuo tiesioginių žvilgsnių, paliko jam kampinę vietą.
Kolas stumtelėjo didelį bokalą alaus.
– Ar dar gyvas?
– O kaip tau atrodo? – Reidas godžiai atsigėrė. – Dievulis man atriekė mažą riekelę pragaro.
Volkeris užjaučiamai susiraukė.
– Man ji panašesnė į didelę.
Reidas žvilgtelėjo į tortiljos paplotėlius su sūriu, bet neturėjo apetito.
– O apmaudžiausia, kad aš tos moters netgi neprisimenu. Mudu bendravome kaip tik tą savaitę, kai maniškiai žaidė atkrintamąsias varžybas. Nė neabejoju, kad buvau girtas. – Jis papurtė galvą. – Koks skirtumas? Moteriškė užsimanė prakeikto keršto – ir atkeršijo. Apniko žurnalistai – jie nesidrovėdami šliaužioja po visą laivą.
– Tavo valtis visiškai nepritaikyta gynybai, – pastebėjo Volkeris.
Kolas kilstelėjo antakius.
– Ir šitaip kalba mudviejų brolis, buvęs jūrų laivyno karininkas!
– Žino, ką sako, – burbtelėjo Reidas. – Reikia iš ten nešdintis. Svarsčiau
