n>
PROLOGAS
Devinas Makeidas buvo įsitikinęs: sulaukus dvidešimties vyrui ateina sunkus metas. Jis jau ganėtinai suaugęs atsakyti už savo veiksmus, užsidirbti pragyvenimui ar įsimylėti moterį. Bet pagal galiojančius įstatymus to nepakanka, kad būtum laikomas visiškai suaugusiu.
Todėl džiaugėsi, jog iki pilnametystės liko tik dvylika mėnesių.
Jis buvo trečias iš keturių brolių ir matė, kaip vyresnieji, Džeradas ir Reifas, tapo pilnamečiai, o Šeinas nedaug už jį jaunesnis. Iš tikrųjų tai Devinas niekur neskubėjo. Džiaugėsi gyvenimu, maloniai leido laisvalaikį ir metodiškai kūrė ateities planus.
Nedidelis Antietamo miestelis Merilando valstijoje nustebtų sužinojęs, kad Devinas labiau linkęs paklusti įstatymams nei juos pažeidinėti. Arba juos apeiti.
Tiesa, mokytis koledže jį privertė motina, bet jeigu jau kartą ten papuolė, nusprendė pamėgti mokslus. Teisės administravimo, kriminologijos ir sociologijos disciplinos jį sužavėjo. Buvo įdomu, kaip rengiami įstatymai, kaip jie taikomi. Beveik iš pat pradžių atrodė, kad tos knygos, tie žodžiai ir idealai tik ir laukė, kada Devinas juos atras.
Taigi viską gerai apmąstęs jis nusprendė tapti policininku.
Aišku, artimiesiems kol kas to neverta sakyti. Galima neabejoti, kad broliai jį išjuoks. Netgi Džeradas, kuris studijavo teisę ir dirba advokatu, neparodys gailestingumo. Brolis iš jo ne to tikėjosi. Devinas neabejojo, kad galėtų atsilaikyti prieš visus tris, nesvarbu, liežuviu ar kumščiais susigrumtų. Bet kol kas tai tik jo reikalas, todėl laikys liežuvį už dantų.
Devinas buvo įsitikinęs: ne visada gyvenime gauni tai, ko trokšti. Įrodymo toli ieškoti nereikėjo, jis buvo čia pat, Edės užkandinėje, kur visi keturi broliai užsuko prisikirsti greitmaisčio, prieš važiuodami į Dafo užeigą žaisti pulo. Taip, įrodymas stovėjo šalia, dėjo priešais jį lėkštę su nukainotu dienos patiekalu ir droviai raudonavo nuo draugiško Reifo erzinimo.
Mergina buvo penkių pėdų ir dviejų colių ūgio, svėrė apie šimtą svarų1, švelni ir gležna it rožės pumpuras. Veidą, kuriame švietė didžiulės, ramios pilkos akys, gaubė angeliškų garbanų aureolė. Nosies tik pats galiukas buvo truputį riestas. Burna – gražiausia visoje apygardoje, viršutinė lūpa išraiškingai išlenkta. Tarsi lėlės. Rankos smulkios, bet Devinas žinojo, kaip meistriškai jos sugeba žongliruoti lėkštėmis, puodeliais ir stiklinėmis.
Ant vienos rankos bevardžio piršto mergina mūvėjo žiedelį su mažulyčiu deimantu, kurį vargiai galėjai įžiūrėti žybčiojant prieš šviesą.
Jos vardas Kasandra Konor – Devinui atrodė, kad jis visada ją mylėjo. Žinoma, ją pažinojo visą gyvenimą, susidomėjęs stebėjo, kaip ji auga, kol tas susidomėjimas virto aistringu susižavėjimu, pernelyg trikdančiu, kad ko nors imtųsi.
Čia ir visa bėda. Kai Devinas pasiryžo veikti, buvo jau per vėlu. Į ją pretenzijas pareiškė Džo Dolinas. Jie turėjo tuoktis birželį, praėjus dviem savaitėms po mokyklos baigimo.
Ir nieko čia nepakeisi.
Devinas stengėsi nežiūrėti į nueinančią Kesę. Jo broliai pastabūs, o jis nė už ką nepakęstų, jeigu jie pradėtų jį erzinti dėl tokio asmeniško ir žeminančio dalyko kaip meilė be atsako.
Todėl Devinas spoksojo pro langą į Pagrindinę gatvę. Ir mąstė apie tai, kad vieną dalyką jis vis dėlto gali padaryti. Kurią nors dieną atiduos duoklę miesteliui, kuriame prabėgo toks painus ir svarbus jo gyvenimo etapas. Kurią nors dieną jis tarnaus šiam miesteliui ir jį gins. Tokia jo lemtis. Devinas tai jautė.
Kartais susapnuodavo, kad kadaise jau yra jį gynęs… ar bandęs ginti, tada miestelis buvo nusiaubtas karo, padalytas ir pakrikęs, susiskaldęs pagal lojalumą. Sapnuose regėjo vaizdus, matytus senose JAV pilietinio karo nuotraukose. Regėjo akmeninius namus ir bažnyčias, arklius ir karietas. Kartais net girdėdavo, kaip ant gatvės kampo arba kirpykloje vyrai kalbasi apie karą, įsiplieskusį tarp valstijų.
„Žinoma, – ramiai mąstė Devinas, – miestelyje, bent jau kai kuriose jo vietose, pilna vaiduoklių.“ Senajame Barlou name ant kalvos prie pat miesto, miškuose, jo paties gimtajame name ir laukuose, kuriuos kiekvieną pavasarį jis padeda suarti. Visose tose vietose gali išgirsti gyvenimo ir mirties, vilties ir baimės aidą.
Norint išgirsti reikėjo tik klausytis.
– Beveik tokia pat gardi kaip mamos. – Šeinas godžiai kimšo bulvių košę, jam išsiviepus skruostuose ryškėjo Makeidams būdingos duobutės. – Beveik. Kaip manote, ką moterys veikia laisvais vakarais?
– Liežuvauja. – Ištuštinęs lėkštę Reifas atsilošė ir prisidegė cigaretę. – Ką daugiau?
– Mama turi teisę, – įsikišo Džeradas.
– Aš juk nesakau, kad neturi. Senoji ponia Mec turbūt dabar duoda mamai pylos dėl mūsų. – Reifas išsiviepė nuo tokios minties, jis žinojo, kad jų motinai vieni niekai suvaldyti netgi grėsmingąją ponią Mec.
Devinas atitraukė žvilgsnį nuo Pagrindinės gatvės ir pažvelgė į brolius.
– Ar dar ką nors žadame veikti?
Broliai apie tai susimąstė. Ne todėl, kad jiems šlubuotų atmintis, tiesiog nemalonumai prie jų lipte lipo, o į pasekmes jie dažniausiai žiūrėdavo pro pirštus.
Kiekvienas, einantis pro Edės užkandinę, per jos didžiulį langą būtų pamatęs keturis Makeidus – tamsiaplaukius žalių akių velniūkščius, kurie buvo tokie išvaizdūs, kad bet kuriai moteriškos lyties atstovei nuo dešimties iki aštuoniasdešimties metų pakildavo kraujospūdis. Ir tokie nutrūktgalviai, jog dauguma vyrų sugniauždavo kumščius arba traukdavosi atatupsti.
Broliai kurį laiką kalbėjosi, ką pastaruoju metu nuveikė: sukėlė peštynes, pažeidė įstatymus ar bent aplamdė automobilį. Po karštų ginčų buvo prieita prie išvados, kad už lenktynes 34 kelyje su Džo Dolinu, kuris vairavo ševroletą, apdovanojimo nusipelnė Reifas.
Policija jų nesugavo, bet gandas pasklido. Ypač dėl to, kad Reifas laimėjo, o Džo pasitraukė bambėdamas apie kerštą.
– Tas vaikinas bukagalvis, – tarė Reifas išpūtęs dūmus. Nė vienas neprieštaravo, bet Reifas nukreipė žvilgsnį į Kesę, kuri netoliese dengė staliuką. – Ir ką tokia miela mergina kaip Kesė jame rado?
– Jeigu manęs klausi, tai man atrodo, kad ji paprasčiausiai nori dingti iš namų. – Džeradas pastūmė lėkštę į šalį. – Kas pažįsta jos motiną, puikiai supranta,
Maždaug 157 cm ir 45 kg. (čia ir toliau – vert. pastabos).
