nusišypsodamas atsakė jis. – Bet reikėtų suprasti, kad jūs prieštaraujate.
– Tinkamesnis žodis būtų jaučiuosi įsižeidusi, pone Vulfai, – atkirto ji. – Ne prieštaraujanti.
Tačiau jis žinojo, ką reiškia toji kibirkštis jos akyse, ir ji tikrai nereiškė įsižeidimo.
– Jeigu jau taip sakote, – tarė jis ir atvirai nužvelgė jos kūną.
Greisė buvo aukšta ir liekna, su išlakiais apvalumais, ryškios spalvos šviesiais plaukais, rudomis ilgesingomis akimis, žodžiu, tobula ilgakojė. Deja, ji vilkėjo pernelyg griežto kirpimo drabužius, kurių visi buvo skirti nukreipti vyro akis nuo tų vietų, į kurias šios krypo savaime.
Prie viso šio derinio pridėkite kruopščiai į kuodą susuktus plaukus, ir neliks abejonės, kad ši moteris – viena tų neįdomių griežtų karjerisčių, kurios Lukui visada keldavo didžiausią nuobodulį. Iš tokios moters, kaip bylojo skaudi patirtis, galima buvo tikėtis tik vienos rūšies prasiblaškymo: sarkastiško pamokslavimo apie Luko nesuskaičiuojamus moralinius nusižengimus, o ne kelių karštų akimirkų, per kurias jos kojos būtų tvirtai apsivijusios jo klubus, o jis ritmiškai judėtų jos glėbyje.
Kaip gaila, – nenoromis pagalvojo Lukas.
– Atsiprašau?
Šitai ji pasakė jau ne pirmą kartą, – pagalvojo jis. Greisė vis dar žvelgė į jį su siaubu, kuris jam pasirodė gerokai perdėtas ir beveik įžeidžiamas, o jos medumi teptas balsas buvo kupinas šoko.
– Nenoriu pasirodyti nemandagi, pone Vulfai, bet ar yra bent menkiausia tikimybė, kad iš jūsų kraujo dar neišgaravęs alkoholis?
Kad ir kiek Greisė stengėsi paslėpti savo žavesį, Lukas buvo tikras moterų ekspertas. Jis aiškiai matė, kokių džiaugsmų žada putli apatinė lūpa ir galėjo tiksliai įsivaizduoti malonų jos iškilių krūtų svorį savo delnuose. Nors jam buvo neaišku, kodėl moteris turėtų taip sąmoningai slėpti savo grožį, to aiškintis tikrai neketino.
Nei šiandien, nes paslapčių jo gyvenime pakako ir taip, nei kada nors vėliau.
Žengęs prie priešais stalą stovinčios kėdės, jis patogiai joje įsitaisė visą laiką stebėdamas, kaip didelės rudos Greisės akys seka kiekvieną jo judesį. Ne su šoko ir geismo persunkta pagarbia baime, prie kurios jis buvo pripratęs, bet su neabejotinu ir jam netikėtu atsargumu. Tokia Greisės reakcija prieš jo paties valią Luką be galo domino.
– Visiškai jokios, – šypsodamas ir puikiai žinodamas, kad net dabar jo prakauliame žandikaulyje matyti viena tų legendinių duobučių, atsakė jis. – Nors išgerti tikrai būtų ne pro šalį. Ačiū. Šią savaitę esu neabejingas burbonui.
– Nesiūlau jums nei išgerti, nei ko nors kito, – sausai atkirto Greisė, nors vis dar šaltai šypsojosi. – Iš to, ką teko matyti vakar, neįsivaizduoju, kaip galėtumėte norėti dar.
– Atleiskite, – vis dar šypsodamas ir viena ranka paremdamas smakrą lengvabūdiškai pasakė Lukas. – Ar mes vakar šnekėjomės, ar jūs tiesiog buvote viena tų gausių stebėtojų? Minios dalis? Net visiški pašaliečiai mėgsta sekti kiekvieną mano judesį ir kurti istorijas, derančias prie jau susidarytos nuomonės apie mano charakterį.
Luko žodžiai buvo skirti sugėdinti Greisę, nes jis žinojo, jog tokių apibūdinimų nepakenčia net didžiausi liežuvautojai, tačiau ji nė nemėgino teisintis. Nenuleisdama nuo jo akių Greisė mostelėjo ranka į jo pajuodusią mėlynę ir perskeltą lūpą. Ji žvelgė, galima sakyti, drąsiai.
– Ar dar reikia kokių nors išgalvotų istorijų? – iš po apgaulingos mandagumo kaukės, kurios netikrumą Lukas aiškiai permatė, paklausė ji. – Tiesa ir taip atrodo neabejotinai niekinga.
Kiekviena savo kūno dalele spinduliuodamas nuosmukį ir pasileidimą, – tą begėdiškumą, kuriuo ji tikėjo jį pasižymint, – Lukas prisivertė dar giliau susmegti į kėdę. Apie apgaulingą išorę, kaukes ir neteisingą dėmesio nukreipimą jis nusimanė labiau, nei kas nors kitas. Jam tai buvo geriausia ir efektyviausia gynyba. Nuvijęs šalin šiandien pernelyg žemai virš galvos pakibusį juodą debesį – dar vienas akmuo į paklydėlio Džeikobo daržą, – Lukas prisivertė nusišypsoti.
– Nuodėmės atpildas, – sumurmėjo jis mąsliu, įtaigiu balsu.
Jis žinojo, kad Greisė išgirs jo žodžiuose tai, ką norės išgirsti. Pamatys parazitą, ištižusį mergišių. Jos visos jį tokiu laikė.
– Nuodėmė yra jūsų kompetencijos sritis, pone Vulfai, – guviai pasakė ji. – Manoji – renginių vadyba.
– Skirtingi kaip dangus ir žemė. – Jis teatrališkai atsiduso. – Man plyšta širdis.
– Esu linkusi manyti, kad anatomine prasme turėjote omenyje ne tą kūno dalį, – pasakė Greisė, ir jos tamsios akys blykstelėjo.
– Jaučiuosi pamalonintas, kad galvojate apie tą mano kūno dalį, – pasakė jis. – Galite nesivaržydama naudotis. Kiek tik širdis geidžia. – Jis nusišypsojo.
Luką sužavėjo spalva, kuria nusidažė aukšti jos skruostikauliai, tai, kaip susispaudė jos putlios lūpos. Greisės apranga bylojo tik viena – kompetenciją ir eleganciją, – ir Lukas matė, kaip puikiai jos elgsena atitinka sudaromą įspūdį. Bet tik aklas galėjo nepastebėti jos tobulos figūros, o jam be galo knietėjo pamatyti po juodos ir pilkos spalvos drabužiais aklinai užsagstytą tobulą kūną.
Ji save taip valdingai kontroliavo. Kaip jis galėjo nemėginti įsivaizduoti, kokia ji būtų, atleidusi vadžias?
– Turėčiau prisipažinti, – tingiai, nusibraukdamas nuo atlapo įsivaizduojamą dulkelę, tarsi visai jos akylai nestebėtų, pradėjo Lukas, – kad dar niekada nesu matęs užsisagsčiusios moters, kurios man nesinorėtų atsagstyti – nesvarbu, ar ryžtųsi savo norą įgyvendinti, ar ne. – Matydamas, kaip Greisės ranka pakyla prie švarkelio sagučių ir paskui vėl staigiai nusileidžia prie šono, tarsi jai save subarus, jis nusišypsojo. – Tai viena iš daugybės mano ydų.
Greisė apėjo darbo stalą ir atsirėmusi į jį nugara sukryžiavo ant krūtinės rankas. Atsistojo tokia poza, kad, pati tai suvokdama, pro savo subtilią ir dailią noselę galėtų žiūrėti į patogiai kėdėje išsidrėbusį Luką. Akivaizdu, ji norėjo, kad jis pasijustų už ją gerokai menkesnis. Tačiau Lukas užaugo nepastovių tirono Viljamo Vulfo, giliai neapkęsto ir beveik visai negedėto tėvo, nuotaikų bei nuolatinio jo žiaurumo atmosferoje ir išmanė galios žaidimus, kuriuos ne tokie išmintingi žmonės ryždavosi su juo žaisti. Jis taip pat žinojo, kaip juos laimėti. Juk jis – Lukas Vulfas. Legenda ne atsitiktinai.
Jo sieloje kažkas sukirbėjo.
– Norėčiau būti jums atvira, pone Vulfai, – pasakė Greisė ir vėl nusišypsojo ta mandagia ir taikia šypsena, kuri – jis žinojo – buvo skirta jį suvaldyti ir atvėsinti, nors ir slėpė tikruosius jausmus. Deja, jos lūpos tik patraukė Luko dėmesį.
– Jeigu iki šiol su manimi neatviravote, niekaip neįžvelgiu skirtumo, – ištęsė jis, o rudos Greisės akys prisimerkė. – Ar jau dabar vilktis šarvus?
