apsidairė, pamatė mane ir jo veide pasirodė tingi šypsena. Palaikiusi tai kvietimu aš pajudėjau pirmyn, laviruodama tarp stalų. Jis išsitraukė savo iPhone, paspaudė mygtuką ir vis dar šypsodamasis prisimerkęs pasižiūrėjo į mane.
Šalimais suskambėjo telefonas.
Aš krūptelėjau, tačiau ėjau toliau. Už manęs pasigirdo aikčiojimai, isteriškas kikenimas. O tada šnabždesiai, kurie visada priverčia galvoti, kad kalbama apie tave. Jaučiau žvilgsnius, smingančius man į galvą. Stengdamasi nekreipti dėmesio ėjau toliau.
Suskambo kitas telefonas.
Ir dar vienas.
O tada šnabždesiai ir juokas pasklido kaip ugnis. Kažkodėl pasijutau labai pažeidžiama, lyg būčiau ant scenos ir tiesiai į mane būtų nukreiptas prožektorius. Jie juk negali juoktis iš manęs, ar ne? Pamačiau keletą mokinių, rodančių į mane pirštais ir besišnabždančių tarpusavyje, bet iš paskutiniųjų stengiausi nekreipti į juos dėmesio. Skoto stalas buvo vos už poros žingsnių.
– Labas, gražuole! – Kažkas pliaukštelėjo man per užpakalį ir aš spygtelėjau. Atsisukusi pamačiau Deną Otomaną, šviesiaplaukį spuoguotą mokyklos orkestro klarnetistą. Jis gašliai mane nužvelgė ir mirktelėjo. – Mergyt, niekad nemaniau, kad esi tokia išdykėlė, – pasakė jis bandydamas atrodyti žavingai, tačiau man jis priminė šlykštų Varlių Kermitą. – Užsuk kada nors į orkestrą. Aš turiu dūdelę, kuria tu galėtum pagroti.
– Ką čia šneki? – suurzgiau, bet jis tik sukikeno ir atkišo savo telefoną.
Iš pradžių ekranas buvo tuščias. O tada jame sušvito ryškiai geltona žinutė. Manai, kad Megana Čeis šalta kaip ledas? Aš aiktelėjau, žodžiai pradingo ir ekrane pasirodė nuotrauka.
Mano nuotrauka. Mudu su Skotu stovime automobilių aikštelėje, jis apkabinęs mane per pečius, o veide gašli išraiška. Tik čia – man atvipo žandikaulis – aš visiškai nuoga ir tuščiomis kvailomis akimis susižavėjusi spoksau į jį. Akivaizdu, kad jis pasinaudojo Photoshop programa; mano „kūnas“ buvo pernelyg liesas ir neturintis ryškesnių bruožų, lyg lėlės, krūtinė plokščia kaip dvylikametės. Kai ekrane pasirodė antra žinutės dalis, sustingau, širdis nustojo plakusi.
Jinai nesilaužo ir duoda lengvai!
Man susuko vidurius, žandai užsiliepsnojo. Pasibaisėjusi aš pažvelgiau į Skotą ir pamačiau, kad visas jo stalas griaudėja iš juoko ir rodo į mane pirštais. Valgykloje aidėjo telefonų skambučiai, o juokas daužė mane tarsi tikros bangos. Pradėjau drebėti, akis ėmė graužti ašaros.
Delnais užsidengusi veidą apsisukau ir puoliau bėgti iš valgyklos, kol nepradėjau žliumbti kaip kokia dvimetė. Tebegirdėjau aidint juoką, ašaros degino akis, lyg būtų nuodingos. Kažkaip sugebėjau pereiti visą patalpą neužkliuvusi už suolų ar kojų, pastūmiau duris ir sprukau į koridorių.
Aš praleidau beveik valandą kampinėje mergaičių tualeto kabinoje, žliumbdama ir planuodama išvažiuoti į Kanadą ar galbūt Fidžį – kur nors toli toli. Niekada daugiau neišdrįsiu pasirodyti šioje valstijoje. Galiausiai, kai ašaros išseko, o trūkčiojantis kvėpavimas išsilygino, pagalvojau, koks apgailėtinas tapo mano gyvenimas.
Ko gero, turėčiau jaustis pagerbta, – apmaudžiai tariau sau ir sulaikiau kvapą, kai į tualetą įvirto grupelė mergaičių. – Skotas nepatingėjo asmeniškai sugriauti man gyvenimo. Lažinuosi, kad su niekuo daugiau jis taip nepasielgė. Kaip man pasisekė – esu didžiausia pasaulyje nevykėlė. Vėl pradėjo tvenktis ašaros, bet aš buvau pavargusi sriūbauti ir neleidau joms prasiveržti.
Iš pradžių ketinau pratupėti tualete, kol baigsis pamokos. Bet jeigu klasėje manęs kas nors pasigestų, čia pirmiausia ateitų ieškoti. Todėl galiausiai sukaupiau drąsą ir ant pirštų galiukų nutipenau į medicinos punktą, sumaniusi apsimesti, kad labai skauda pilvą, ir ten pasislėpti.
Nors medicinos seselės ūgis tebuvo apie šimtą trisdešimt centimetrų su storapadžiais bateliais, bet kai atidariau duris ir pažvelgiau vidun, iš jos žvilgsnio supratau: ji nenusiteikusi taikstytis su paaugliškomis kvailionėmis. Jos oda buvo panaši į susiraukšlėjusį graikinį riešutą, balti plaukai susukti į griežtą kuodelį, o ant nosies galo mažyčiai akiniai auksiniais rėmeliais.
– Taigi, panele Čeis, – ištarė ji aukštu rimtu balsu, pastumdama į šalį segtuvą. – Ką jūs čia veikiate? Aš sumirksėjau stebėdamasi, iš kur ji mane pažįsta. Esu buvusi medicinos punkte tik kartą, kai futbolo kamuolys netyčia pataikė į nosį. Tąkart mane apžiūrėjusi seselė buvo aukšta ir kaulėta, su netaisyklingu sąkandžiu, todėl panaši į arklį. Ši apkūni maža moterytė buvo nauja ir tai, kaip ji spoksojo į mane, truputėlį nervino.
– Man skauda skrandį, – pasiskundžiau laikydamasi už bambos, lyg ji tuoj sprogs. – Man tereikia keletui minučių prigulti.
– Žinoma, panele Čeis. Ten toliau yra keli gultai. Aš atnešiu jums kai ką, nuo ko pasijusite geriau.
Aš linktelėjau ir patraukiau į kitą patalpą, atskirtą keliomis didžiulėmis užuolaidomis. Be manęs ir seselės, čia daugiau nieko nebuvo. Puiku. Aš pasirinkau kampinį gultą ir atsiguliau ant popieriumi apdengto čiužinio.
Po kelių akimirkų pasirodė seselė ir ištiesė man vienkartinį puodelį su burbuliuojančiu skysčiu.
– Štai, išgerk, pasijusi geriau, – pasakė ji, įspausdama puodelį man į ranką.
Aš spoksojau į puodelį. Šnypščiantis baltas skystis kvepėjo šokoladu ir žolelėmis, tik kažkaip stipriau, kvapas buvo toks stiprus, kad ėmė ašaroti akys.
– Kas tai? – paklausiau.
Seselė tik nusišypsojo ir išėjo iš palatos.
Aš atsargiai gurkštelėjau ir pajutau, kaip šiluma nuslydo gerkle į skrandį. Skonis buvo nuostabus, kaip geriausio pasaulyje šokolado, su švelniu karstelėjusiu poskoniu. Dviem gurkšniais pabaigiau gėrimą ir apvertusi puodelį mėginau pagauti paskutinius lašus.
Beveik iškart pajutau mieguistumą. Gulėdama ant raukšlėto čiužinio akimirkai užmerkiau akis ir viskas nutolo.
MANE PAŽADINO TYLŪS BALSAI, paslapčia besikuždantys čia pat, už užuolaidų. Aš mėginau pajudėti, tačiau jaučiausi taip, lyg mano kūnas būtų suvyniotas į vatą, o į galvą prikišta marlės. Šiaip ne taip atmerkiau akis. Už užuolaidų pamačiau du siluetus.
– Nesielk neapgalvotai, – perspėjo tylus rimtas balsas. Seselė, pagalvojau, savo kliedesiuose svarstydama, gal ji man dar duotų to šokoladinio gėrimo. – Atsimink, tavo pareiga yra stebėti mergaitę. Neturėtum daryti nieko, kas gali atkreipti dėmesį.
– Aš? – paklausė iki skausmo pažįstamas balsas. – Atkreipti į save dėmesį? Kodėl turėčiau taip elgtis?
Seselė purkštelėjo.
– Jeigu visa šokėjų komanda pavirs pelėmis, Robinai, aš labai tavimi nusivilsiu. Mirtingieji paaugliai yra akli ir žiaurūs. Tu tai žinai. Neturėtum keršyti, kad ir ką jauti mergaitei. Ypač dabar, kai dedasi nerimą keliantys dalykai.
Aš
