Pirmas skyrius
Džulianas Trenthemas, vikontas Breibrukas, vaizdžiai tariant, prikando liežuvį ir priminė sau, kad pamotės Serenos nuomone, taktiškumas – geriausias būdas suvaldyti jo aikštingą įseserę. Būtų netaktiška pasakyti Lizei, kad ji vaidina it antrarūšė aktoriukė prastoje tragedijoje.
– Mama, tai nesąžininga! – tūžmingai šūktelėjo gerbiamoji Alicija. – Džulianas su Hariu vakar praleido vos penkias minutes ir…
– Pusvalandį, – pataisė ją Džulianas sėsdamasis ant sofos. – To pakanka įsitikinti, kad be sekretoriaus darbo pas serą Džoną, vaikinas neturi jokių planų.
Jis akies kampučiu dirstelėjo į rainą katiną, įsitaisiusį Serenos sterblėje. Tas prakeiktas padaras manė, kad jis dievina kates. Smarkiau klysti neįmanoma.
– Penkias minutes! – pakartojo Lizė. – Ir vargšas Haris paskelbiamas netinkamu! Kad ir ką tai reikštų!
– Be kitų dalykų, tai reiškia, kad jau mėnesį tu susitikinėji su tuo vaikinu, – ramiai tęsė Džulianas. – Lize, turėk proto.
Katinas išplėtė blizgančias žalias akis ir įsispitrėjo į Džulianą.
Lizė veriamai nužiūrėjo brolį.
– Ne!
– Lize, brangioji, – įsiterpė Serena, – esu tikra, nors ponas Deventris žavingas ir malonus… – Ji pamėgino sugriebti katiną, kuris tuo metu šoko iš sterblės. – O varge. Apie ką aš kalbėjau? Taip, apie poną Deventrį – nemanau, kad jis pasiturintis, todėl…
– Kam rūpi pinigai? Šiaip ar taip, jis uždirba! – paprieštaravo Lizė.
– Du šimtus per metus? – Džulianas susitvardė neprunkštelėjęs. – Nors ne, pinigai nesvarbu. Bet tik jei tu išmoksi be jų verstis. Nes kai antstoliai išsiveš tavo baldus, o namo savininkas išspirs į gatvę, suprasti, kad jie net labai svarbūs.
– Haris turi savo namą! – atkirto Lizė. – Bristolyje. Pats sakė.
– Vadinasi, Haris turtuolis, – tarė Džulianas.
Jis nuolankiai stebėjo, kaip katinas su stebinančiu pasitikėjimu patraukė prie jo. Seterių veislės kalė Junona, kuri gulėjo išsidrėbusi jam po kojų, kilstelėjo galvą ir graudžiai atsidususi vėl nuleido.
– Na, aš nevesiu Lizės, – pragydo šešiametis Deivis, kuris kampe stengėsi sudėlioti Europos žemėlapio dėlionę. – Aš vesiu mamą.
Džulianui kažkaip pavyko išlaikyti ramų veidą.
– Puiki mintis, drauguži, – pritarė jis. – Nors gal geriau nereikia, jei nenori atsidurti Naujųjų Vartų kalėjime!
Lizė vos nepradėjo kikenti, bet susivaldė, nes iš visų jėgų stengėsi atrodyti įsižeidusi.
Katinas stryktelėjo Džulianui ant kelių ir patogiai įsitaisė. Labai patogiai – suleido nagus tiesiai į elnio odos bridžius.
– Nieko baisaus, brangusis, – ledi Breibruk paguodė savo jauniausiąjį sūnų. – Kai ateis laikas vesti, tu manęs nebenorėsi.
– Tikrai, – pritarė ir Džulianas. – Juk Lizė nebenori už manęs tekėti. Tiesa, Lize?
– Aš niekada nenorėjau! – pratrūko ši.
– Pasipiršai man, kai buvai maždaug penkerių, – priminė Džulianas nuklydęs į praeitį. – Kokia jaudinanti akimirka. – Jis pasisuko į Deivį. – Kodėl tau nenulėkus į virtuvę ir nepažiūrėjus, gal Elė turi ko nors užkrimsti?
Deivis pašoko ant kojų po svetainės kampus išžarstydamas visą Europą ir nurūko dar jo motinai nespėjus supeikti šios puikios minties, galinčios pakenkti jo išsilavinimui ir virškinimui.
Vos tik durys trinktelėjo vaikui už nugaros, Lizė pratrūko ir vėl:
– Džulianai, tai nesąžininga! Kodėl manai turįs teisę reikšti savo nuomonę?
– Turbūt todėl, kad esu tavo globėjas, – atsakė šis. – Savo nelaimei, – pridūrė. – Lize, nusiramink. Esi per jauna galvoti apie vedybas.
– Man tuoj bus aštuoniolika! – sušuko ji, lyg skelbdama sau mirties nuosprendį.
– Mažiau nei prieš tris mėnesius tau suėjo septyniolika, – pabrėžė Džulianas. – Dar nesi senmergė.
– O jei tai būtų kuris nors iš tavo turtingų, tituluotų draugų? – atrėmė ji. – Pavyzdžiui, lordas Bleikharstas?
Džulianas sumirksėjo.
– Kadangi jis jau vedęs, nušaučiau jį! Nori tikėk, nori ne, tačiau iki kitų metų nepritarsiu jokioms įpareigojančioms sužadėtuvėms.
Katinas jo sterblėje pasivertė siūlydamas savo kailinį pilvuką. Susitaikęs su tuo, kas neišvengiama, Džulianas ėmė minkyti begėdį gyvūną.
Lizė nustėro.
– Bet kodėl?
– Esi per jauna, – paaiškino Džulianas. – Ir daugiau nekartok, kad tau beveik aštuoniolika!
– Bet mes mylime vienas kitą, – išspaudė sutriuškinta Lizė. – Taip neteisinga. Vien todėl, kad jis nėra turtingas…
– Lize… Deventris negali sau leisti tavęs vesti! – Jis stengėsi neprarasti kantrybės ir nuolankiai užgniaužė instinktyviai besiveržiančius ciniškus žodžius. – Tikrai negali, turint omenyje sąskaitas, kurias praėjusį mėnesį man atsiuntė iš Bato, – pridūrė jis.
Lizė išraudo. Džulianas vylėsi, kad jo glausta pastaba apie protingai tvarkomas išlaidas pasiekė tikslą.
– Vis dėlto tai neteisinga. Jei mes negalėsime susitikinėti, tada…
– Aš jam neuždraudžiau lankytis pas mus! – irzliai atrėžė Džulianas. – Lize, dėl Dievo meilės! Liaukis vaidinusi lyg prastoje tragedijoje!
Serena sukosėjo ir Džulianas sugriežė dantimis prisiminęs taktiškumą.
– Jis atrodo gana malonus, – pridūrė jis, – man regis, galiu juo pasikliauti, kad neperžengs ribos.
– Nori pasakyti, kad mes galime susitikinėti?
Džulianas pervėrė ją savo labiausiai ištobulintu plieniniu žvilgsniu.
– Jei bus pakviestas į tas pačias pramogas, tada, žinoma, jūs susitiksite. Jis gali užsukti į svečius. Retkarčiais. Tačiau tu negali matytis su juo be palydos ir susirašinėti. Tokios pats sąlygos galios bet kuriam tau asistuojančiam vyriškiui, net jei jis būtų pats karalius Midas! [Mitinis Frigijos karalius, kurio neprotingą pageidavimą, kad viskas, ką tik palies, virstų auksu, patenkino Dionisas. (Čia ir toliau – vert. past.)]
– Turbūt galvoji, kad elgiesi kilniaširdiškai?
Džulianas linktelėjo.
– Taip. Kad jau užsiminei, kaip tik taip ir elgiuosi. O jei kartais pasiduodi pagundai laikyti mane beširdžiu tironu, – pridėjo jis, – tau
