yra paklusti ir laukti!
Ji apsisuko ir išlėkė iš svetainės.
– Maniau, susitarėme, kad būsi taktiškas, – priminė jam Serena, ledi Breibruk.
Džulianas prunkštelėjo.
– Taktiškas? Lizė prašyte prašosi aštresnio žodžio! – Jis nukėlė katiną nuo kelių. – Serena, ką ji šiuo metu skaito?
Visiškai nekreipdama dėmesio į tokį nereikšmingą klausimą Serena pasižiūrėjo į savo posūnį.
– Pasakyk, brangusis, kai tau buvo septyniolika…
– A, na taip, gerai, – skubiai pertraukė ją Džulianas, prisiminęs kai kurias savo jaunatviškas silpnybes. Jis nusisuko nuo piktai į jį dėbsančio katino. – Aš bent jau netroškau nė vienos iš jų vesti!
Kai Serena springdama pratrūko kvatoti, raudonis plūstelėjo Džuliano skruostais, o katinas, pasinaudojęs jo išsiblaškymu, vėl grakščiai įsitaisė jam ant kelių.
– Prisimenu, – vis dar juokdamasi patvirtino Serena. – Ar Tibaltas tave erzina? Mesk jį ant žemės.
Džulianas išsiviepė.
– Kaip nors išgyvensiu dėl vieno katino. – Nors jis ir vėl suleido nagus į bridžius. Vis dėlto Serena buvo prisirišusi prie šio gyvūno. – Nejau buvau toks įkyruolis?
– Dar blogiau, – patikino pamotė. – Kai tik atskriedavo žinios apie tavo prasižengimus Oksforde, o kai buvai išsiųstas į Londoną, ir iš ten, tavo tėvo vos neištikdavo apopleksija. – Ji šyptelėjo prisiminusi. – Blogiausia buvo tada, kai sužinojome, kad Vorčesteris ruošiasi tave iššaukti į dvikovą dėl pernelyg didelio tavo dėmesio Harietai Vilson.
Džulianas sumirkčiojo išgirdęs tiesmuką pastabą apie vieną iš jo jaunatviškų kvailysčių.
– Po šimts, Serena! Iš kur tai sužinojai?
– A, vadinasi, tai – tiesa? Sakiau tavo tėvui, kad greičiausiai tik paikas pramanas ir neverta sukti galvos. Ar klydau?
– Jis papasakojo tau? – Džulianas net nenutuokė, kad jo tėvas apie tai žinojo!
Serena įsistebeilijo į jį.
– Na, žinoma! Kaip kitaip galima prašyti patarimo?
– Prašė tavęs patarimo? – Džulianui net labai stengiantis nepavyko įsivaizduoti tėvo, su Serena aptarinėjančio sūnaus susidomėjimą liūdnai pagarsėjusia kurtizane.
– Dažnai, – atsakė ji žybčiodama pilkomis akimis. – Nors turėčiau pabrėžti, kad ne taip jau ir dažnai. – Jos lūpos sutrūkčiojo. – Šiaip ar taip, jam tai nutikdavo netyčia.
Džulianas nusprendė visai nenorįs to žinoti.
– Hm. Ką gi, būsiu čia iki vasaros pabaigos, o žiemai Lizė su Ema išvažiuos pas tetą Masingdeil. Aišku, iki to laiko galime išlaikyti Lizę kuo toliau nuo bėdos.
– Pasiliksi iki parlamento darbo pradžios?
Džulianas gūžtelėjo pečiais.
– Greičiausiai. Privalau dėl vieno reikalo pasimatyti su Modburiu. Todėl kitą savaitę porai dienų išvykstu į Bristolį. Kadangi vis tiek su juo susitiksiu, pirma parašysiu ir paprašysiu išsiaiškinti ką nors daugiau apie Deventrį. Bent jau apie tą namą.
– Taip, tai mane nustebino, – pritarė Serena.
– Jei Deventris turi nekilnojamojo turto, Modburis ką nors atkapstys, – pasakė Džulianas. – Pasirodo, Alkastonas yra jo krikštatėvis ir jį remia.
Serena susiraukė.
– Alkastonas? Hercogas?
– Taip. Jis rekomendavo serui Džonui priimti Deventrį į darbą, – paaiškino Džulianas. – Susitvarkysi, kol būsiu išvykęs? Tikrai nenori, kad atvažiuotų teta Lidija? Arba…
Jis nutilo išvydęs ugningą Serenos žvilgsnį.
– Džulianai, gal aš ir prirakinta prie šios apgailėtinos kėdės, bet kaip jau sakiau anksčiau, tai nereiškia, kad man reikia nuolat apie mane tūpčiojančių pagalbininkų, – atrėžė ji. – Kadangi Lidija būtent taip ir elgsis, tai atsakau: ne, aš visai netrokštu, jog ji atvažiuotų!
– Gerai, – sutiko jis. – Nebus jokios tetos Lidijos.
Reikės pagalvoti apie kokią kitą moterį, nes kai Serenos dukros žiemai išvyks į Batą, jai bus reikalinga kompanionė. Jis meiliai nužvelgė pamotę. Serenos įkalinimas apgailėtinoje kėdėje, kaip ji pati sakė, varžė jos fizinę laisvę. Vis dėlto Džulianas suprato, kodėl Serena griežtai atsisako našlaujančios svainės draugijos: Lidija be atvangos šokinėtų aplink ir įkyriai skųstųsi neteisingu likimu. Bet ką daryti?
– Džulianai, aš nepageidauju jokių gero linkinčių giminaičių, man nereikia, kad jie tupinėtų apie mane.
– Taip. Aš suprantu.
Kartais jam atrodydavo, kad pamotė iš tikrųjų sugeba perprasti jo mintis… reikės sugalvoti ką nors kita. O kol kas brūkštelės Modburiui – paprašys išsiaiškinti viską, kas įmanoma, apie Deventrį.
Antras skyrius
Milorde, manau, radau namą, apie kurį klausėte. Tik tuos vienintelius Deventrius man pavyko aptikti. Gyvena Kalėdų laiptų gatvėje.
Ar ne?
Tik viena smulkmena, milorde. Kaip išsiaiškinau, ten gyvena jauna moteris… ponia Deventri…
Viešpatie! Džulianas mindžikavo Kalėdų laiptų gatvelės pradžioje ir negalėjo atsistebėti – nejaugi jis jau visiškai išsikraustė iš proto, kad ketina žengti pirmyn šiuo skersgatviu? Tas pats dingtelėjo Modburiui – ir Džulianas suprato kodėl. Siaura gatvelė neabejotinai buvo išlikusi nuo viduramžių, o stačiame šlaite kažkas tikrai buvo išmūrijęs laiptukus. Pasak Modburio, gatvelė vedė prie senosios prieplaukos ir kadaise joje buvo įsikūrusios įstaigos, kuriose dažnai lankydavosi krante besitrainiojantys jūreiviai – viešnamiai ir smuklės.
Milorde, negalite ten eiti!
Velnią jis negali. Spausdamas skėtį Džulianas dėbsojo į slidžius laiptus. Yra dvi galimybės. Arba Deventris name laiko kekšę, – nėra neįprasta, kad moteris slėptųsi po globėjo pavarde, – arba jis jau vedęs. Vis dėlto atokiai gyvenanti žmona Džulianui atrodė parankesnė. Meilužę patogu įsitaisyti tik tada, jei ji šalia ir gali su ja reguliariai miegoti. Bet kuri iš šių spėlionių numaldys idealistinį Lizės susižavėjimą, jei nepakaks vien skersgatvio apibūdinimo.
Gatvelėje buvo tamsu, pasitiko drėgna ir šalta vėsa, o krautuvių iškabas tarškinantis vėjas
