lezgelius, kuriuos taip ir traukė pabučiuoti, puošė kuklūs auksiniai žiedo formos auskariukai.
– Maniau, moterims patinka, kai vyrai rodo jausmus? – pavymui sušuko Džeredas.
– Geidulys – ne jausmas, gydytojau Pedžetai, – neatsisukdama atšovė Elė.
– Ir dar koks jausmas. Ateik pas mane po darbo ir paieškosime informacijos internete. Kieno bus teisybė – tas spręs, ką darysime toliau. Galime lažintis, kad spręsiu aš.
Elė spustelėjo mygtuką prie durų.
Kai durys ėmė vertis, Džeredas sušuko:
– Tuoj užsivers durys, Ele!
Elė lūkuriavo prie įėjimo į priimamąjį.
Džeredas minutėlę luktelėjo, kol sutramdė juoką. Jis žinojo, kad Elė neatsikirs, bet buvo labai smagu ją erzinti. Su niekuo nebūdavo taip linksma kaip su ja. Pirmą kartą per dvejus metus nuo tada, kai pradėjo dirbti agentūros samdomu gydytoju įvairiose Niujorko valstijos ligoninėse, Džeredas jautė, jog pasibaigus jo paskyrimo terminui, jis gali imti kai ko ilgėtis. Aiškus ženklas, kad kažkas pasikeitė.
Pažintys, meilės ryšiai, vedybos daro žmones priklausomais vienus nuo kitų, silpnais ir pažeidžiamais. Jo tėvo mirtis palaužė motiną, ji tapo bejėgė, pikta ir niekur nerado džiaugsmo. Džeredo žmonos melas, pabėgimas ir paskui kilusios teisinės problemos, kai jam teko kovoti, kad netektų sėsti į kalėjimą, palaužė ir jį.
Ne. Geriau jau gyventi vienam. Jokio prisirišimo, jokių lūkesčių, nieko, kas nuviltų jį arba ką jis nuviltų.
Elė paėmė paciento kortelę, kurią jai padavė bendradarbė.
– Padarysiu pertraukėlę, – pasakė slaugytoja. – Vieną girtą ir kabinėtis linkusį pacientą nuvedžiau į pirminės apžiūros kabinetą.
Girtas ir kabinėtis linkęs pacientas uždarytas tolimajame T formos koridoriaus gale.
– Ačiū, – burbtelėjo Elė.
– Jam draugužiai padeda apsivilkti ligoninės chalatą.
Čia tai bent. Dar ir krūva triukšmadarių, kad paguostų. Elė pasižiūrėjo į laikrodį. Keturios valandos dvidešimt dvi minutės ryto ir pamaina, kuri niekaip nesibaigia. Atvertusi segtuvą ji perskaitė priimamojo skyriaus įrašą: Pacientas sužeistas striptizo klube. Susikibo su apsaugos darbuotoju, priekabiavo prie šokėjos. Skauda kairę akį, kairį skruostą, žandikaulį, pilvą ir dešiniuosius šonkaulius.
Elė pasiklausė už durų prieš įeidama. Kurį laiką buvo tylu, tada pasigirdo vyriškas balsas:
– Prašom.
– Aš Elison, – prisistatė Elė įstumdama po durimis pleištą, kad jos liktų praviros. – Jūsų slaugytoja. – Prieš įeidama į kabinetą, ji apžvelgė keturis ten buvusius vyrukus, trys iš jų – lankytojai, netvarkingai apsirengę, ištaršytais marškiniais, du sukritę foteliuose, vienas nugara atsirėmęs į sieną. Visi pavargę. Ramūs.
Gerai. Elė pasidėjo paciento kortelę ant staliuko šalia kriauklės ir nuėjo prie tamsiaplaukio vyro, sėdinčio ant gulto: jo plikos kojos tabalavo, galva nuleista, abi rankos nukarusios prie klubų, o pats vos laikėsi nenugriuvęs.
– Gal galite pasakyti, kiek šį vakarą išgėrėte?
Elė paėmė jį už riešo, kad užčiuoptų pulsą, ir pradėjo apžiūrą. Neabejotinai apsvaigęs nuo alkoholio.
Pacientas pakėlė galvą.
– Tiek, kad jūs man atrodote gražiausia moteris pasaulyje.
– Tai bent, ačiū. – Elė pamatė patinusią primerktą kairę akį, nedidelį nubrozdinimą, išoriniame kamputyje sukrešėjusį kraują. Kairysis skruostas patinęs ir paraudęs. Kairėje šnervėje matyti sukrešėjęs kraujas.
Nelaimėlis mirksėjo, tarytum norėdamas geriau įsižiūrėti.
– Elė? – išlemeno spoksodamas į jos kortelę. – Ir dar kokia Elė. – Jis pasisuko į savo draugelius, susvyravo ir griebėsi atramos, kad neparvirstų. – Sakyčiau, man ima sektis, mielieji.
Po galais. Juk šis vyrukas iš jos vidurinės mokyklos. Su taip sumuštu veidu jį sunku atpažinti.
– Pulsas geras, – pasakė Elė ir nuėmė plastikinį termometro dangtelį. – Pasidėk po liežuviu.
– Liežuviu smagiau daryti kitus dalykus, – atsakė tas, iškišo liežuvį ir ėmė vaipytis. Jo draugužiai suprunkštė.
– Visa kitą gali daryti išėjęs iš čia, – pasakė Elė. – O dabar pakelk liežuvį ir paimk termometrą.
Jis išsiviepė ir įtraukė termometrą vos pravertomis lūpomis. Labai lėtai.
Elė akimirksniu nusisuko, paėmė kortelę, ėmė užrašinėti pulso duomenis ir žvilgtelėjo į vardą. Robertas Breiloras. O, varge. Bobis Breiloras, kurį visi vadino tiesiog Bi Bi.
Pasigirdo termometro signalas. Palaiminga tyla baigėsi.
– O čia gi Elė, mano pati mylimiausia raita prerijų piemenaitė ant užpakalinės automobilio sėdynės, – pragydo Bobis. – Jai patinka smarkūs eržilai. Ar pameni, Linksmoji mergužėle?
Linksmoji mergužėlė. Taip Bobis pravardžiuodavo Elę vidurinėje mokykloje. Šią pravardę ji gavo todėl, kad buvo lengvai prieinama. Buvo kvaila paauglė ir negalvojo, ką daro. Suaugusi Elė suprato, kodėl leido jai prilipdyti tokią gėdingą ir žeminančią pravardę – merginai taip trūko šilumos ir meilės, kad ji siekė pajusti tai bent per tas dešimt minučių vaikinų glėbyje. Dažniausiai tai vykdavo kur nors miške, ant užpakalinės automobilio sėdynės, pusiau apsirengus, arba, jei pasitaikydavo geresnė proga, lovoje, kai suaugusiųjų nebūdavo namie. Seksui gerai, bet nieko daugiau.
Elė svarstė, ar nereikėtų jai išeiti iš kabineto ir paprašyti, kad ją pavaduotų kas nors kitas. Tačiau ne. Juk ji – kvalifikuota slaugytoja, pasirengusi dirbti su visokio plauko pacientais. Todėl stengėsi negirdėti įžūlių Bobio kalbų ir toliau pildė jo kortelę. Kuo greičiau baigs, tuo anksčiau galės išeiti atlikusi savo pareigas.
Tada Elė paėmė kraujospūdžio matuoklį iš metalinio krepšio, kabančio ant sienos, ir uždėjo jį Bobiui ant rankos.
– Pamatuosiu kraujospūdį ir pakviesiu gydytoją Pedžetą. Tikriausiai jis norės ir rentgeno nuotraukos.
Elė tvirčiau užspaudė matuoklį stengdamasi nuvyti šalin nuogąstavimą, jog Bobis gali papasakoti Džeredui apie Elę, ir šio nuomonė apie ją tik pasitvirtins. Todėl ji įsiklausė į stetoskopo garsus, stebėjo pulsavimą ir krentantį gyvsidabrio stulpelį sfigmomanometre. Šimtas aštuoniolika ir septyniasdešimt keturi. Elė nusegė matuoklį ir padėjo jį atgal į krepšį.
Vos tik ji ištiesė rankas krepšio link, Bobis pašoko, sugriebė Elę per liemenį ir prisispaudė jai prie nugaros.
– Dar
