on>Prologas
1817-ųjų ruduo
Veritė prisiplojo prie tamsoje skendinčio dūmtraukio ir pro judančią lietaus uždangą stebėjo, kaip du vyrai, neką daugiau nei vos įžiūrimi šešėliai pliaupiančioje juodumoje, iš namelio į vežimą nunešė siaubingą naštą. Tarp ienų stovintis arklys pabruko uodegą, pradėjo neramiai trypti ir suprunkštė, mirties tvaikui pasiekus šnerves. Prie jo galvos stovintis berniukas kažką burbtelėjo drebančiu balsu ir aukščiau kilstelėjo žibintą.
– Viens, du, trys… – pasigirdo dunkstelėjimas, vyrams staigiai įvertus kūną į vežimą.
Veritei suspaudė širdį. O Dieve! Atsargiau.
– Gerai. Džeikai, ar viską paėmei?
– Aha… oi, palauk, o kur?.. – Džeikas įšoko į vežimą ir ėmė naršyti. – Jau, Bilai, radau.
– Ką?
– Maniau, pamiršom tą prakeiktą kuolą. Būtų negerai jį pamiršti. Pastorius tikrai supyktų, net neabejoju.
Pasigirdo piktas purkštavimas.
– Juk ne jam pačiam tenka tai atlikti. Ar ne? Ką gi, eime. Geriausia greičiau viską užbaigti.
– Aha. Ei, vyruti, paduok tą lempikę. Pats ropškis galan ir prigulk. Nesuk dėl to galvos. Siaubinga gėda. Bet nieko nepadarysi, reik paklusti įsakymams.
Įsakymams. Žibintas perėjo iš rankų į rankas ir vežimas nudardėjo tolyn, o ji pajuto, kaip sukilo šleikštulys. Išnirusi iš šešėlių nusekė pavymui – tokiu atstumu, kad nepamestų silpnos švieselės pliaupiančiame lietuje.
Kaimo gatvelės pabaigoje pasigirdęs netikėtas kanopų kaukšėjimas privertė ieškoti priedangos bažnyčios šventoriuje. Ji tepajėgė įžiūrėti, kad prisiartinęs raitelis buvo aukštas ir apsigaubęs storu apsiaustu. Sukandusi kalenančius dantis, kad neišsiduotų, Veritė įtemptai klausėsi, apie ką raitelis kalbasi su vyrais. Žodžius nustelbė smarkus lietus, tačiau žemas balsas skambėjo nepažįstamai. Greičiausiai koks turtingasis atvykėlis, šiandien kiek anksčiau apsistojęs nakčiai smuklėje.
Veritė nurijo įsiūčio kupiną riksmą, kai jojikas prisiderino prie lėtos vežimo eigos. Tai ne jo reikalas! Turbūt tikisi išgirsti pritrenkiančią istoriją, kad galėtų papasakoti draugams. Apimta bejėgiško įniršio ji sugniaužė kumščius. Turi neišsiduoti. Tikriausiai jis ilgai neužsibus. O tada ji galės padaryti tai, ką reikia. Numirksėjusi lietaus lašus nuo akių Veritė iš kaimo nusekė paskui vežimą ir raitelį.
Lietus netruko permerkti nudrengtą apsiaustą, ir ją iki pat kaulų persmelkė šaltis. Veritė nevalingai suvirpėjo, bet tučtuojau apsimetė, kad tai – tik šaltis ir nėra ko bijoti.
Atkakliai vis kartojo šią litaniją mintyse. Nėra ko bijoti. Nėra nei meškų, nei vilkų. Vaiduoklių taip pat nėra. Nėra ko bijoti…
Be tamsos ir pačios baimės. Veritė dar niekada nebuvo išėjusi iš namų taip vėlai, maža to, vienui viena… Tu nesi viena. Priekyje vežimas… vis tiek niekas šiaip sau nesišlaistytų tokią naktį… Nuo šios minties Veritę nukrėtė šiurpas, bet ji prisivertė apie tai negalvoti… Nėra ko bijoti… tik kažkodėl neapleido pasibjaurėjimas pačia savimi.
Vežimas pasiekė kryžkelę. Drebėdama iš nuovargio ir šalčio Veritė prisišliejo prie gyvatvorės, pritūpė ant šlapios velėnos, menkai jausdama kimbančias šakas ir ledinio vandens srovelę, varvančią nugara žemyn. Virpančia ranka nusibraukė atgal purvinus permirkusius plaukus ir kyštelėjo nosį iš slėptuvės. Pagaliau lietus liovėsi, debesys ėmė sklaidytis, o pro jų plyšius skverbėsi košmariška mėnulio šviesa.
Ant žemės padėtas žibintas apšvietė pažliugusią dirvą. Netoli jo Veritė pamatė tamsią dėmę.
Vienas iš vyrų pasilenkė virš jos ir nusikeikė.
– Po velnių! Prakeikta duobė beveik iki pusės pribėgo vandens. Viešpatie! Na ir apgailėtinas darbas!
– Koks skirtumas, – prabilo kitas. – Bent dabar nereikia kasti. Įmeskim jį ir viską baikim. Sakyčiau, kuo greičiau, tuo geriau. Ei, padėk man.
Veritė nenuleisdama akių žiūrėjo, kaip tie du tipai nužingsniavo prie vežimo galo.
– Palauk. – Nepažįstamasis nulipo nuo žirgo. – Kuris nors iš jūsų palaikykite mano žirgą. Aš pats nuleisiu jį į duobę.
Išsiveržė gniaužiama rauda. Kaip jis drįsta? Nejaugi ji pasmerks vargšę žlugusią būtybę vežime būti nuleistai į kapą smalsaus pašaliečio?
– Kas, po galais, čia buvo? – suniurzgėjo vienas iš vyrų neramiai apsidairęs.
Veritė atžagaria ranka užsidengė burną ir skaudžiai grybštelėjo odą dantimis.
– Niekas, – atsakė aukštasis svetimšalis. – Koks nors žvėris išsiruošė į medžioklę.
– Tokią naktį? – nusišaipė kitas vyras. – Nee. Matyti, kad ne iš Lunono būsit. Kiekvienas sveiko proto turintis padaras šiuo metu tūno giliai savo urve.
Nepažįstamojo balso tonas taip pat tapo pašaipus.
– Na, gerai. Ką tada turėčiau pasakyti? Kad kokia nors nelaiminga čia gulinti būtybė verksmingai sveikina neseniai mirusįjį?
Pasigirdo siaubo pilni aikčiojimai.
– Niekada taip nesakykit!
– Ša, patylėkite!
Atvykėlis iškėlė kūną iš vežimo ir vyrai atsitraukė. Veritei neliko nieko kito, tik stebėti, kaip aukšta figūra, nešina tragiškuoju nešuliu, lengvai nužingsniavo duobės link.
Ji įsitempė stengdamasi pamatyti, kaip kūnas atmestinai metamas į purvą, ir užplūdo neviltis. Tačiau skausmą pakeitė apstulbimas, kai nešėjas atsiklaupė purvyne ir paguldė kūną į amžinojo poilsio vietą. Negarsus pūkštelėjimas į vandenį pasakė, kad pareiga atlikta, ir tikrai daug švelniau, nei ji tikėjosi. Sukrėsta Veritė pamatė, kaip vyras atsitiesė ir kažką įmetė į duobę ant kūno.
Ją pasiekė žemo balso kuždesys.
– Atiduodame šį kūną…
– Ei, klausykit! – pertraukė pasipiktinęs balsas. – Taip negalima! Kunigėlis sakė. Taip parašyta maldaknygėje! Tie, kurie pakelia prieš save ranką…
– Velniop, ką sakė kunigėlis!
Vyriškis susigūžė dėl netikėtai prasiveržusio įsiūčio, o pašalietis tęsė:
– Dulke buvai ir į dulkę pavirsi…
Žemas balsas nuslopo tyloje, o dėkingumo ašaros susimaišė su lietaus lašais ant Veritės skruostų. Kad ir kas jis buvo, mažai tenutuokė, kad tapo vieninteliu jos draugu šioje košmariškoje naktyje, ir ji visą likusį gyvenimą melsis už jį.
– Verčiau pasitraukit, pone, – neryžtingai prabilo vyresnis iš vyrų. – Nebent norit padėti.
– Ne, dėkoju. – Nepažįstamasis atsitraukė, o jo balsas skambėjo šiurkščiai. – Ar negalite vargšelio palikti ramybėje? Tik pasakykite pastoriui, kad viską padarėte! Ši vėlė nekankins jūsų. Leiskite mirusiajam ilsėtis!
