style="font-size:15px;"> 1822-ųjų vasaros pabaiga
– Mergaite, ką tu čia darai? Kaip drįsti švaistyti laiką skaitiniams, kai reikia pataisyti Selijos suknelės apsiuvą!
Mergaitė, kitaip dar vadinama Selina Dering, greitai pakilo ir skubiai paslėpė knygą apdaužytos kelioninės skrynios, stovinčios šalia lovos, apatinėje dalyje.
– Atsiprašau, teta Faringdon. Aš… aš nežinojau, kad atplyšo Selijos suknelės apsiuvas.
Ledi Faringdon nė nesiruošė klausytis tokio pasiteisinimo.
– Iš kur tau žinoti, jei slapčia išsliūkini į savo kambarį ir dykai leidi laiką skaitydama? Nė viena ledi negulinėja ant savo lovos! Ledi sėdi taip, kaip pridera tinkamai išauklėtai damai.
– Judvi su Selija liepėte nesimaišyti jums po kojomis, – paprieštaravo Veritė.
Ji susilaikė nepaaiškinusi, kad kambaryje, išskyrus lovą ir kelioninę skrynią, kurios apatinė dalis stovėjo palei lovą, o viršutinė atstojo kėdę prie lango, daugiau nieko nebuvo. Tikrai nieko, ant ko būtų galima atsisėsti tinkamai išauklėtai damai. Jau nekalbant apie patogumą.
– Neatsikalbinėk, mergaite! O gal nori, kad vėl išperčiau? Tučtuojau eik pas Seliją ir sutaisyk tą apsiuvą! Kol dar neatvyko jo šviesybė ir kiti svečiai!
– Klausau, teta.
Bet jos žodžiai atsimušė į plikas sienas, nes ledi Faringdon jau buvo išlėkusi iš kambario. Ginčytis buvo beprasmiška. Net ir už menkiausią prieštaravimą mergina sulaukdavo tokios skaudžios bausmės, lyg būtų sukėlusi visuotinį maištą. Dabar ji jau nebeprieštaravo vadinama Selina, nors to vardo negalėjo pakęsti.
Veritė nuolankiai užrakino skrynią rakteliu, kurį nešiojosi ant kaklo pasirišusi supinta virvute. Meiliai patapšnojusi per ją susikaupė, stvėrė siuvimo reikmenų pintinėlę ir išėjo iš tamsaus kambarėlio paskui tetą. Žinoma, Selija isteriškai siautės dėl atplyšusio apsiuvo, tarsi tai būtų pasaulinė katastrofa, ir kaltins visus, tik ne savo neatsargumą.
– Kur tu buvai?! – suspigo Selija, kai Veritė įžengė į elegantišką jos miegamąjį. – Tik pažiūrėk, kas nutiko! O lordas Bleikharstas gali pasirodyti bet kurią minutę!
Veritė išrinko tinkamos spalvos siūlą ir įvėrė į adatą – nutylėjo, kad pirmiausia lordą Bleikharstą pasitiks vyresnysis ir visi kiti neužsiėmę liokajai, o tada pagal visus formalumus pasveikins namų šeimininkai. Paskui jis greičiausiai pasišalins į savo kambarį pasitaisyti kaklaskarės ir gurkštelėti brendžio, todėl vargu ar pastebės, kad trūksta vyriausiosios šeimininkų dukters, ir visai nesvarbu, atplyšęs tas apsiuvas ar ne. Bent jau tuo Veritė buvo tvirtai įsitikinusi, tokią išvadą padarė stebėdama kitus šiuos namus lankiusius džentelmenus. Nebuvo jokios priežasties abejoti, kad grafas Bleikharstas galėtų kuo nors skirtis nuo jų. Išskyrus, žinoma, kad jis turtingesnis.
Veritė priklaupė prie Selijos suknelės palanko ir ėmė daigstyti.
– Paskubėk! – suinkštė Selija ir pasisuko į langą, ištraukdama nuplyšusius raukinius iš Veritės saujos. Šį neapdairų poelgį palydėjo drykstančio audinio garsas. – Žiūrėk, ką padarei! – tūžmingas Selijos riksmas pranoko ankstesnius bandymus. – Vaje, mama! Pažiūrėk, ką ji padarė! Tyčia!
Nurijusi ne visai padorius žodžius Veritė atsisuko ir pamatė, kaip į kambarį įpuola teta.
– Nedėkinga mergiščia! – sušuko ledi Faringdon. – Po visko, ką mes dėl tavęs padarėme! Viską tau davėme!
Veritei dingtelėjo, kad juodą be menkiausio kitos spalvos akcento suknelę, kuria vilki, jai atidavė pastoriaus ūkvedė, bet prikando liežuvį ir baisiausiai susikaupusi kuo stropiau taisė Selijos padurkus. Jei nusišypsos sėkmė, lordas Bleikharstas ves šią merginą ir įrodys esąs tikrų tikriausias karalius Mėlynbarzdis [Šarlio Pero (1628–1703) prancūzų tautosakos motyvais parašytos pasakos Karalius Mėlynbarzdis pagrindinis veikėjas, turėjęs septynias žmonas, iš kurių šešias nužudė už nepaklusnumą.].
Niekas, ką Veritė per artimiausias dvidešimt keturias valandas išgirdo apie lordą Bleikharstą, nepaskatino jos pakeisti nuomonės, kad juodu su Selija verti vienas kito. Lordas Bleikharstas atvyko vėlai, per vakarienę šiurkščiai atsikirto mažiausiai trims žmonėms, kuriuos aiškiai laikė nevertais jo aukštų kalbų, o susirinkusieji gaudyte gaudė kiekvieną jo ištartą žodį.
– Koks išvaizdus vyriškis! – dūsavo Selija, kitą vakarą ruošdamasi miegoti. – Žinoma, ir siaubingai turtingas. Galima tik stebėtis, kodėl taip ilgai delsia vesti! Savaime suprantama, titulą jis paveldėjo visai netikėtai, kai prieš trejus metus mirė brolis.
Veritei, kuri tvarkė pusseserės drabužius, toptelėjo, kad visai įmanoma, jog daugiau nė viena moteris taip nesižavi tokiu vyru kaip jo šviesybė, tačiau nustūmė šią mintį į šalį. Kiekvienas turtuolis gali būti ir pasipūtęs, jei tik nori, o ir visuomenė vis tiek laikys jį išvaizdžiu vyru.
– Aišku, jis žvalgosi nuotakos, jei jau čia atvyko, – tęsė Selija.
Veritė sumirksėjo dėdama sulankstytus marškinius.
– Mat kaip?
Toks logiškas žingsnis jai nešovė galvon. O juk turėjo suprasti, kad apsilankymas Faringdonų rūmuose yra privalomas besiruošiantiems vesti grafams.
– Jis niekada nepriima kvietimų į pobūvius užmiesčio namuose, važiuoja tik pas artimiausius draugus, – paaiškino Selija maloningai nuolaidžiu tonu. Nors gal greičiau jis buvo pagyrūniškas.
Veritė užtrenkė stalčių su marškiniais. Gaila, kad ne drauge su Selija.
– Įsivaizduok, kokia pamaloninta jautėsi mama, kai jo šviesybė pranešė priėmęs kvietimą. – Selija staipėsi priešais veidrodį, grožėdamasi savo auksinėmis garbanomis ir mėlynomis akimis. – Savaime suprantama, jis nori merginti mane šiek tiek asmeniškiau nei būtų įmanoma Londone.
Nuo kada per pobūvį užmiesčio namuose, į kurį suvažiuoja daugiau nei dvidešimt svečių, įmanoma bent kiek artimiau pabendrauti? Veritė nutylėjo savo abejones. Jeigu Selija dėl to džiaugiasi, kas ji tokia, kad ieškotų priekabių?
– Stebiuosi, kad taip anksti pasišalinai, – tarė ji.
Selija truktelėjo petukais.
– Ak, Bleikharstas dingo biliardo kambaryje su keliais džentelmenais. O mama dar pakvietė tą nuobodą Arabelą Holingsvort ir jos tėvus, tai kokia prasmė likti? Ji nieko kito nedaro, tik visą laiką giriasi savo sužadėtuvėmis su seru Bartolomėjumi! – Selija papūtė lūputes. – Todėl pasakiau, kad man skaudą galvą, ir išėjau. Be to, džentelmenams patinka, kai moteris šiek tiek bejėgė.
Veritė nuslėpė šypsnį. Jei Selijai, kaip jos kadaise buvusiai draugei, pavyks pasičiupti vyrą, greičiausiai lordą Bleikharstą, tai pagyroms nebus nei pradžios, nei pabaigos. Be abejo, netikėti Selijos žodžiai apie panelės Holingsvort nuobodumą kilo iš pavydo. Na, o kalbant apie bejėgiškumą…
