iš to naudą, lankysiu jas visus metus. – Nors jis buvo tikras, kad taip nebus.
– Sutarta.
Kasandra Beiker dar kartą pasitaisė savo puikios stambiais mėlynais ir baltais raštais puoštos Liz Claiborne suknelės apačią. Vien todėl, kad gyveno kaip kokia atsiskyrėlė urve, neturėjo taip ir atrodyti. Bent jau taip tikino save, internetu užsakinėdama naują pavasarinę aprangą iš savo mėgstamiausios parduotuvės.
Rengdamasi stilingais drabužiais, nors juos retai dėvėdavo kur nors kitur nei namuose, ji bent taip stengėsi pasijusti normali.
Tai, žinoma, pavykdavo ne visada. Bet ji stengėsi.
Reikėtų paskambinti fortepijonu. Tai padėdavo atsipalaiduoti.
Arba bent jau visi kiti primygtinai tai teigė, ir Kasandra kartais tuo patikėdavo. Tik dabar jos grakštūs pirštai nejudėdami gulėjo ant Fazioli fortepijono klavišų.
Neo Stamosas turėjo pasirodyti už mažiau nei penkių minučių.
Pasiūliusi labdaringam lėšų rinkimo aukcionui fortepijono pamokas visiems metams, kaip darydavo kasmet, Kasandra manė, kad gaus dar vieną fortepijono studentą. Kylančią žvaigždę, kuri norėtų dirbti su pripažinta talentinga, nors ir atsiskyrusia, pianiste bei Naujojo amžiaus muzikos kompozitore.
Kesė išsegė segtuką iš savo ilgų rudų plaukų, išlygino juos, suėmė ir vėl susegė ties sprandu. Rankos vėl nusileido ant klavišų, tačiau pirštai gulėjo nejudėdami.
Ji buvo tikra, kad, kaip ir ankstesniaisiais metais, aukcione laimės koks nors žmogus, su kuriuo ją sies meilė muzikai. Nekilo dvejonių, kad būsimasis mokinys gali ir nesižavėti fortepijonine muzika.
Neturėjo jokios priežasties net pagalvoti, kad visiškas naujokas muzikoje – ne kas kitas, o milijardierius magnatas – taps jos mokiniu visiems metams. Tai buvo blogiau nei neįtikėtina; tai asmeninis košmaras moteriai, kuriai sunku nepažįstamiesiems net atverti duris.
Stengdamasi kaip nors išsklaidyti nemalonų jausmą, Kasandra praleido daug laiko skaitydama straipsnius apie magnatą ir studijavo jo nuotraukas. Tačiau niekas nepadėjo.
Kesės nerimas dėl to, kad teks su juo susitikti, dar labiau padidėjo. Iš jo nuotraukų atrodė, kad jis retai, jeigu apskritai kada nors klausėsi kokios nors muzikos. Kam tokiam vyrui iš tikrųjų prisireikė išmokti skambinti fortepijonu?
Tačiau akivaizdu, kad jis ketino mokytis. Nes kai už jos pamokas aukciono dalyviai siūlė dar tik po kelias dešimtis tūkstančių dolerių, Zefyras Nikosas visus pribloškė šimto tūkstančių dolerių pasiūlymu. Buvo sunku tai įsivaizduoti – kažkas sumokėjo šimtą tūkstančių dolerių už Kesės vienos valandos pamoką kartą per savaitę. Nors pamokos truks visus metus, pasiūlyta kaina buvo daugiau nei ekstravagantiška.
Labdaringo lėšų rinkimo renginio organizatorė buvo ištikta ekstazės, ir ilgiau nei Kesei buvo įprasta kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, kalbino ją telefonu. Ji liejo pagyras ponui Nikosui, kad šis nupirko pamokas savo geriausiam draugui ir verslo partneriui Neo Stamosui.
Ir iš tikrųjų – netrukus Kesei paskambino labai dalykiška ir gana šalta asmeninė pono Stamoso padėjėja, kad sutartų dėl pamokos laiko. Kesė bendravo su ja pakančiai, nes jos pamokų tvarkaraštis buvo gana lankstus, o visuomeninis gyvenimas… Jo beveik nebuvo.
Šiaip ar taip, pamoka antradienį, dešimtą valandą, nesukėlė Kesei jokių nepatogumų. Nors pono Stamoso padėjėjos tonas leido suprasti, kad toks sprendimas prilygo pono Stamoso pirmagimio paaukojimui.
Nesuprasdama, kodėl puikios išvaizdos, turintis aiškų tikslą ir itin užimtas verslininkas galėtų norėti mokytis pas ją skambinti, laukdama pirmojo susitikimo su nauju mokiniu, Kesė nerimavo labiau nei įprasta. Iš tikrųjų tokio nerimo nejuto nuo tada, kai paskutinį kartą skambino viešai.
Visą rytą bandė save įtikinti, kad elgiasi absurdiškai. Tačiau tai nepadėjo.
Suskambėjo durų skambutis, ir Kesė sustingo, nors žinojo, kad netrukus jį išgirs. Jos širdis smarkiai daužėsi, o kvėpavimas patankėjo ir tapo paviršutiniškas.
Ji pasisuko ant suolelio, tačiau neatsistojo.
Ji privalo. Turi atidaryti duris. Turi susitikti su savo naujuoju mokiniu.
Durų skambutis nuskambėjo antrą kartą. Nekantrus kvietimas, laimei, išvadavo ją iš sąstingio. Kesė pašoko ir nuskubėjo atidaryti durų, nors ją ir toliau kamavo įvairiausi klausimai, susiję su naujuoju mokiniu.
Ką ji ras už durų? Patį Neo Stamosą? O gal jo asmeninę padėjėją?
O gal asmens sargybinį arba vairuotoją? Ar milijardieriai kalbasi su savo fortepijono mokytojais, ar tam siunčia savo pavaldinius? Ar jai teks mokyti, kai kambaryje bus ir daugiau žmonių? Jei taip, ar jo asmens sargybiniai ir vairuotojas lauks per pamoką? Arba jo padėjėja?
Nuo minties apie tai, kad nepažįstami žmonės slampinės jos namuose, Kesei pritrūko oro. Vis tik galėjo savimi didžiuotis, nes žingsnis po žingsnio judėjo siauru koridoriumi link savo kuklaus namo paradinių durų.
Galbūt jis bus vienas. Tačiau jei vairavo automobilį, gal jis bus nepatenkintas, kad teks statyti savo brangų automobilį paprasto vakarų Sietlo gyvenamojo rajono gatvėje. Ar vertėtų pasiūlyti jam pasinaudoti savo tuščiu garažu?
Jai jau veriant duris, durų skambutis suskambėjo trečią kartą. Ponas Stamosas, kuris tikrovėje atrodė dar įspūdingiau nei nuotraukose, neatrodė sutrikęs dėl to, kad buvo pagautas nekantriai skambinantis į duris.
– Panelė Kasandra Beiker? – Į ją laukiamai žvelgė žalios, sodrios vasaros lapų spalvos akys, puošiančios nepaprastai patrauklų veidą.
Kasandra užvertė galvą, kad galėtų pažvelgti tamsiaplaukiam magnatui tiesiai į akis.
– Taip. – Tada prisivertė pasiūlyti, kaip ir bet kuriam kitam mokiniui. – Galite vadinti mane Kese.
– Jūs atrodote kaip Kasandra, ne kaip Kesė. – Jo balsas buvo gilus, ir Kasandros ausyse nuskambėjo kaip puikiai suderinta styga.
– Mano mokiniai vadina mane Kese. – Nors vadinti šį vyrą mokiniu, – pamanė Kasandra, – nelabai tiktų.
Vyro lūpų kamputis kilstelėjo. Tačiau net ir turėdamas lakią vaizduotę, to nebūtum galėjęs pavadinti šypsena.
– Aš vadinsiu jus Kasandra.
Kesė žiūrėjo į jį, nebūdama tikra, kaip reikėtų reaguoti į tokį arogantišką elgesį.
Jo veido išraiška leido suprasti, kad jis mano, jog pats gali nuspręsti, kokiu vardu jam labiausiai tinka ir patinka ją vadinti, nors Kese ją vadino tie nedaugelis žmonių, su kuriais ji nuolat bendravo.
– Manau, pradėti pamoką bus lengviau, jei įleisite mane į vidų, – vyro balse buvo girdėti nekantrumo gaidelė, tačiau veido išraiška nepasikeitė.
Vis dėl to ji pasijuto nekultūringa ir nemandagi.
– Žinoma,
