apsimestinis nerūpestingumas.
– Jeigu kalbėtume ne apie tave, pamanyčiau, kad viskas dėl vyro. Tačiau iš patikimo šaltinio žinau, jog visame Londone pilna vyriškių, kuriems tarsi šunyčiams be galo patinka sekioti paskui tave ir verstis per galvą, kad įvykdytų kiekvieną įsakymą, vos tu spragteli pirštais.
Pasistengiau mesti į Adamą žudantį žvilgsnį.
– Iš patikimo šaltinio?
Nenorėjau galvoti, iš kur jam pavyko gauti tokių žinių. Tikriausiai kokia pavydi mergina drabstė mane purvais. Taip man nutinka dažnai.
– Tiesą sakant, iš tavęs pačios. Labai išdidžiai man tai pranešei… ak… maždaug prieš dvejus metus. Kai važiavome namo iš tavo surengto vintažinių drabužių madų vakarėlio, sugedo Dodžio Deivo furgonas ir turėjome valandų valandas laukti, kol atvyks vilkikas mūsų nutempti.
Na, gerai, visai tikėtina, kad išgirdusi gausybę pagyrų, komplimentų ir apimta pakilios nuotaikos pasakiau ką nors panašaus, o tokios nuotaikos galėjau būti po sėkmingo demonstravimo. Tik nesitikėjau, jog praėjus ištisiems dvejiems metams Adamas tai atkartos žodis žodin.
Vis dėlto jis pasakė gryną tiesą. Man užtekdavo ryškiai raudonai nusilakuoti nagus, spragtelėti pirštais ir kaipmat sulėkdavo ištisa gvardija šunyčių. Kartais taip elgdavausi vien dėl smagumo – kad pamatyčiau įtikti pasirengusiųjų veidelius, o ne todėl, kad man ko nors reikėdavo.
Adamas panardino galvą tarp rankų ir plačiai išskėtė alkūnes. Patogiai įsitaisęs kušetėje skvarbiai pažvelgė į mane, jo akyse šokčiojo ir linksmos ugnelės, bet kartu jautėsi atsargumas.
– Kas yra? – piktai paklausiau.
Privalėjau šią sekundę sustoti, neužkibti ant kabliuko, bet esu per daug smalsi, kad dėčiausi doruole.
Susikryžiavau ant krūtinės rankas.
– Nesėdėk ir nežiūrėk taip į mane!
– Dabar man viskas aišku… – sušnabždėjo Adamas.
Mane nutvilkė siaubinga nuojauta, jog jis viską perprato, jog žinojo tikrąją priežastį, tačiau, užuot ėmęs erzinti, kaip tikėjausi, tapo velniškai rimtas. Pirmą kartą gyvenime troškau, kad jis iš manęs pasijuoktų. Norėjau, kad pamėgintų užgniaužti piktdžiugišką šypseną ir sąmoningai išplėštų savo atsakymą, priverstų mane nekant riai trepsenti raudonu smailiakulniu į grindis. Bet jis manęs neprivertė laukti. Nė trupučio nepaerzino. Tiesiog sumalė mane į miltus.
– Taip, – sau pritardamas sukuždėjo Adamas, linktelėjo ir pasidarė dar atšiauresnis. – Pagaliau sutikai šunytį, kuris nenori kabarotis per tavo pastatytas sudėtingas kliūtis.
Antras skyrius
Padėk galvą man ant peties
Korinos išpažintys
Antroji. Tikriausiai pamanėte, kad ilgainiui turėjau imti bodėtis poveikio, kurį darau vyramas, bet, turiu prisipažinti, smagumas nė per plauką nesumenko. Kai jis man įgris, veikiausiai apsiausiu sportinius veliūro batelius ir radikaliai pakeisiu gyvenseną.
Adamas spoksojo į lubas nutaisęs tą pačią niūrią miną.
– Dabar žinai, kaip jaučiamės mes, likę mirtingieji. – Purtydamas galvą jis ėmė juoktis.
Dažniausiai Adamo juokas mane sušildydavo, bet dabar jis buvo sausas ir nevykęs, dėl to aš susinervinau, nuotaika subjuro. Nusprendžiau, kad jis tiesiog jaučiasi viršesnis, ir piktai jį nužvelgiau.
– Paklausyk, nereikia su manimi elgtis kaip… patronui…
Adamas vėl prapliupo kvatoti. Šį kartą – nuoširdžiu.
– Kas vėl? – paklausiau spigesniu ir šiurkštesniu balsu. – Toks žodis egzistuoja!
Tuomet pakilau. Jaučiausi sukaustyta įtampos, o Adamui užteko įžūlumo dar giliau susmegti į kušetę; rodėsi, jo nė trupučio netrikdė mintis, jog visiškai išmušė mane iš pusiausvyros. Neturėjau leisti jam šitaip elgtis, bet mes visada pradedame nuo, regis, nekalto pokalbio, ir netrukus vienas jau ima virti, o kitas prunkšti. Nereikia aukšto intelekto koeficiento, kad suprastumėte, kuris yra kuris.
– Vis tiek esi neteisus, – pasakiau sėsdamasi į savo vietą ir imdama šakutę. Šiandien neketinau suteikti jam pasitenkinimo sutikdama su jo nuomone.
Nors ir kaip būtų, Nikolo Četertono-Džounso niekas nevadino šunyčiu. Jis buvo elegantiškas ir orus, kaip koks medžioklinis šuo – lieknas, turintis šilkinį pilką kailį ir šimtametę kilmės istoriją.
Atsidusau. Vien pagalvojusi apie jo vardą pradėjau skysti. Jis buvo toks vyras, apie kurį svajojo visos merginos: turtingas, gražus, galantiškas. O aš kentėjau nuo kažko be atsako. Nebuvau tikra dėl žodžio iš M raidės. Bet padėtis atrodė šiek tiek dramatiška. Be to, jeigu požymiais galima laikyti nepaliaujamas svajas ir kas valandą sekamus jos žingsnius Google, manau, buvau pusiaukelėje.
– Ir vėl darai tą patį.
– Ką? – Aš nieko nedariau!
Paskui susivokiau, kad mano krūtinės ląsta traukiasi nuo atodūsio. Iškėliau šakute į nelaisvę paimtą krevetę ir smeigiau Adamo kryptimi.
– Palik šią temą, gerai? Tai ne tavo reikalas.
Atsikandusi krevetės, pervėriau jį rūsčiu žvilgsniu.
Adamas taip pat nebuvo šunytis; jis buvo mišrūnas. Visiškai suaugęs. Susivėlęs ir mielas, tiesa, jeigu prisiartintumėte, veikiausiai apmėtytų jus blusomis.
Ir kvailais komentarais atvertų visas opias vietas.
Nikolo sesuo Izabela, arba Izė, kaip primygtinai reikalavo būti vadinama, buvo jauna, ryški aukštuomenės atstovė, kuri nusprendė, kad Korinos spinta beveik prilygsta geriausioms tokio tipo parduotuvėms, ir ėmė dažnai joje apsipirkti. Prieš kelerius metus buvo metusi universitetą ir vis dar mėgino apsispręsti, ką norėtų veikti toliau, todėl turėjo apsčiai laiko priešpiečiams, pasilinksminimams ir mineralinių vandenų kurortams, o tėvams aiškindavo, neva vis dar gromuliuoja pasirinkimo galimybes. Izė Četerton-Džouns be atvangos lankydavosi įvairiausiuose renginiuose, todėl jai vis reikėdavo naujų suknelių. O dabar ėmė siųsti į Korinos spintą dar ir savo drauges. Verslui tai buvo į naudą, o mudvi su Ize užmezgėme draugystę. Tam tikra prasme. Buvome ne vien pažįstamos, bet visaverčiais tikrų draugių santykiais pasigirti dar negalėjome.
Vis dėlto tokios draugystės užteko, kad Izė, apstulbinta senovinio stiliaus šilkinės besimainančių smaragdo ir blizgančios juodos spalvų suknelės, kurią radau vakarėliui, pakviestų mane į porą legendinių savo pasilinksminimų, kur ir užmečiau akį į Nikolą.
Vien galvodama apie jo vardą jaučiau, kaip iš kūno trūksmingai pasišalina oras.
Jis buvo aukštas – gerokai daugiau nei
