galbūt yra ta, kad ši moteris tikėjosi kokios nors negražios, neskoningai apsirengusios, vyresnės, stambesnės… tokios, kuri pajėgtų atsispirti Luko žavesiui. Na, ji galėtų nesijaudinti. Su tokiais tipais kaip Lukas Ema lengvai susitvarkytų net už nugaros surištomis rankomis – juk užaugo tarp tokių! – Mes ką tik baigėme pokalbį.
– Dėl padėjėjos darbo? – pasitikslino Lukas ištiesdamas ranką ir Ema, stengdamasi elgtis mandagiai, paspaudė ją jausdama, kaip jo šilti pirštai apglėbia jos delną. Tada pakėlė akis, nes išgirdo jį sakant tai, apie ką ji kaip tik pagalvojo. – Bet aš pasirodžiau esąs beširdis! – Jis mirktelėjo jai.
– Aš net neabejoju, kad toks ir esate! – atkirto Ema. Jis begėdis, tikras begėdis, o Evelina tam pritaria. – Ką gi, – tarė ji ramiai eidama prie durų ir visiškai nerodydama jaudulio, – dar kartą dėkoju už priėmimą.
Ji išėjo į fojė, išsikvietė liftą ir tik tada, kai priėjo išsiregistruoti, susigriebė užmiršusi pasiimti rankinę. Suprato: kad ir kaip ji atrodo, kad ir kokį šaltą ir tvirtą, nors ir apsimestinį, abejingumą pademonstravo jo pritrenkiančiai išvaizdai, nuo vienintelio Luko Damato žvilgsnio jai suspaudė skrandį. Jis buvo pribloškiančiai gražus, per kelias sekundes akimis nurengė ją nuogai ir paguldė į lovą, o ji sąmoningai neatsakė jam tuo pačiu.
Ema liftu sugrįžo atgal ir jau ketino išlipti, tačiau tuo metu įžengė jis…
– Nesitikėjau vėl jus pamatyti. – Lukas nepasijudino ją išleisti, jo platūs pečiai beveik užtvėrė išėjimą, tai buvo lyg pasiūlymas pratęsti pokalbį, nors Ema to nenorėjo. – Girdėjau, kad pokalbis nenusisekė.
– Tai tiesa.
– Apmaudu.
Koks reikšmingas buvo šis vienintelis žodis; Ema prieš atsakydama sunkiai nurijo seiles.
– Aš užmiršau rankinę ir dabar grįžtu jos pasiimti, – paaiškino ji ir kai lifto durys pradėjo vertis, vėl paspaudė atidarymo mygtuką. Tokios kančios, skausmo, vos ne jausmų protrūkio, tokios pabaigos ji tikrai nenorėjo, nes Lukas iš tikrųjų atrodė dieviškai ir ji troško nors trumpą akimirką būti tokia graži, tokia pasitikinti savimi, tokia patyrusi, kad jis panorėtų siekti jos.
Bet ji nebuvo.
– Ar leisitės žemyn? – Ema paspaudė jam lifto sulaikymo mygtuką ir žengė į priekį – jis pasitraukė atatupstas. Praeidama pro šalį ji užuodė jo stiprų kvapą, pajuto lengvą jo brangaus kostiumo prisilietimą.
– Ne, kilsiu į viršų. – Jis išsišiepė. – Ant stogo.
– Negi tokie prasti reikalai? – metė Ema per petį pasijutusi saugiau durims užsiveriant, bet jis sulaikė jas rankomis.
– Gal norite prisidėti prie manęs?
– Esu tikra, kad susirasiu kitą darbą, – atkirto ji ir pamatė, kaip išgirdus jos subtilų humorą Luko veidą iš lėto nušvietė šypsena. – Niekada nebūna taip blogai.
– Iš tikrųjų tai aš vykstu į Paryžių.
– Puiku.
– Ant stogo sraigtasparnių aikštelė.
– Paprastai ten ir būna.
– Oficialūs pietūs labai nuobodūs, bet galbūt po jų… Kokie jūsų planai?
– Papietausiu prie televizoriaus, o tada dar kartą pasižiūrėsiu savo mėgstamą detektyvą. – Ema maloniai nusišypsojo. – Taigi mums nėra apie ką kalbėti!
Dabar jis jau plačiai šypsojosi manydamas, kad rado lengvą išeitį, ir laikė liftą tikėdamasis, jog ji įlips. Jis toks… toks arogantiškas, toks pasipūtęs, negi tikrai galvoja, kad jam pakanka spragtelėti savo išpuoselėtais pirštais, ir ji puls pametusi galvą… Bet, regis, kai ką suprato, kai ji pravėrė jo biuro duris, nes sodrus, savimi pasitikintis balsas išdavė dvejonę.
– Jeigu nerimaujate, kad neturite kuo apsivilkti…
– Aš esu visai rami! – nusijuokė Ema, nes galėjo būti šiurkšti, kiek jai patinka, galėjo jam tiesiai į akis išrėžti, kur eiti su tuo nepadoriu pasiūlymu, juk galų gale jis nebus jos viršininkas. – Kaip jau sakiau, mums nėra apie ką kalbėti!
Kai lifto durys prieš jį užsidarė, Ema buvo gerokai susierzinusi ir priėjusi prie Evelinos kabineto net negalvojo pasibelsti. Ji pakėlė ranką, staigiai stumtelėjo duris ir pamačiusi Eveliną apstulbusi sustojo. Pasitikinti savimi, pasipūtusi moteris, kuri prieš kelias minutes sugriovė visas jos viltis, raudojo apimta širdgėlos. Išsigandusi, kad ją tokią aptiko, Evelina iš pradžių pašoko ir mostu pabandė išvyti Emą lauk, bet galiausiai iš nevilties numojo ranka.
– Neigiamas atsakymas! – sukūkčiojo ji Emai dar nepajudėjus. – Aš buvau visiškai, visiškai tikra, kad pastojau.
– Man labai gaila! – Tikrai, ką dar ji galėjo pasakyti? – Man iš tikrųjų labai gaila.
Ir ką dar galėjo padaryti, jei ne nuvesti ašaromis plūstančią būtybę iki artimiausios kėdės, pasodinti ir padavinėti popierines servetėles, kol Evelina springdama ašaromis pasakos savo nelaimingą istoriją.
Ištekėjusi ji jau penkerius metus.
Ketverius su puse stengėsi pastoti.
Tada apvaisinimas mėgintuvėlyje ir perkėlimas į gimdą, stimuliacija vaistais ir tyrimai, apžiūros ir kiaušinėlių paėmimas.
O dabar ji turi paskambinti Polui ir pasakyti… Evelina sukūkčiojo. Ji turi paskambinti savo mylimam, maloniam vyrui, kuris trokšta kūdikio ne mažiau už ją, ir pasakyti, kad jai nepavyko pastoti net po antrojo dirbtinio apvaisinimo.
Emai tikrai nereikėjo jaudintis, ką pasakyti, ji negalėjo įterpti nė žodelio. Todėl tiesiog sėdėjo čia ir klausėsi, kartkartėmis įpildama vandens ar pasiūlydama servetėlę, o Evelina, pagaliau išverkusi visas ašaras, regis, staiga prisiminė, kur yra ir su kuo kalba.
– Jūs buvote tokia gera… na, žinote, po to, kai aš buvau jums tokia atšiauri.
– Nieko baisaus. Jeigu aš netinku…
– Ne, matote… – Evelina maigė rankose servetėlę, – tai neturi nieko bendra su jūsų patirtimi ar tuo, kad nekalbate japoniškai…
– Dabar suprantu.
– Ne, norėjau pasakyti…
– Viskas gerai, aš suprantu. Prisipažįstu, pamaniau, kad jis jums pačiai patinka, bet…
Ema sukikeno, kai Evelina pro ašaras nusišypsojo ir išpūtė akis.
– Visai ne… man tik atsibodo mokyti vis naujas padėjėjas, nes jis pirma pasiguldo jas į lovą, o paskui atleidžia. Supraskite, jis nepataisomas.
– Aš žinau! – atsiduso Ema. – Jis ką tik klausė manęs, ar nenorėčiau skristi drauge su
